Ant ledinių lelijų stikle
Lūpom deginu langą į dangų.
Nesakyk, kad ten nieko nėra –
Nes juk mintys kažką visad randa.
Randa tam, kad plasnotų drugiais –
Ne į ugnį... Į paprastą šviesą.
Kiek mažyčių sparnelių! – Matai? –
Juk visų nesugaudyt net dviese...
Nemiegokim, kol giedras dangus –
Nežinia, kada vėjas kels pūgą.
Ir sapnai prie pagalvių priglus
Nusileist iš aukštai nepabūgę...
---
Aukso linijom jungiu žvaigždes
Lyg taškus iš vaikystės žaidimo...
Mano piešinį kas ar supras?
Ar suspės įskaityt lig švitimo?..
2018 m. sausio 5 d.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2018-01-10 11:45:30
Įtaigu...
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2018-01-09 22:56:05
Labai jautriai
Vartotojas (-a): herbera
Sukurta: 2018-01-09 13:52:23
Kaip visada - puikus darbas. Saulėlydžio kūryba žaviuos
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2018-01-09 13:16:25
puikios eilės, vaizdinga, gilu, subtilu...
Vartotojas (-a): Audronaša
Sukurta: 2018-01-09 11:25:53
Labai jausmingos, žavios eilės.