Vardas teliks

Nesakyk, kad pajausti nenori,
Spaudžiant speigui už lango, žiemos.
Priešais ugnį jaukiam savo guoly
Atsigerti arbatos karštos...
 
Ir klausyt, kaip kažkur kaukia šunys
Į mėnulį pakreipę nasrus.
Upės traukia ledinę kepurę,
O dangus toks žvaigždėtas, gilus.
 
Kažkodėl per šalčius ypač girdis,
Kaip nutolsta nakty traukiniai.
O tos naktys žiemos – tokios ilgos
Ir avių suskaičiuota šimtai.
 
Su aušra užu durų guls pusnys,
Tartum cukrų lig kelių teks brist...
O vaikai bus išdykę, neklusnūs
Ir nuo pirštinių sniegą laižys...

Kada nors ne sapne gal ir bus taip,
O jei ne, žiemos vardas teliks...
 
2018 m. sausio 2 d.
Saulėlydis

2018-01-05 09:50:42

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Rena

Sukurta: 2018-01-06 19:38:39

Geros eilės...Prisimenant senus laikus, tai jau ir dabartyje beliko tikrai tik žiemos vardas...

Vartotojas (-a): Dzūkijos pušis

Sukurta: 2018-01-05 14:16:07

Gražu. Net sniego skonį sumišusį su vilnonės pirštinės kvapu pajutau...

Vartotojas (-a): atkaklioji

Sukurta: 2018-01-05 14:07:53

Tai jau tikrai kol kas žiemos - tik vardas...

Vartotojas (-a): Vasara7

Sukurta: 2018-01-05 12:08:43

puikiai išjausta ir išraiškingai pateikta...priglausiu

Vartotojas (-a): Audronaša

Sukurta: 2018-01-05 11:10:31

Gilus jausmas žiemos peizaže. Žinau, kad metų laikai labai susiję su jausmais ir išgyvenimais.