Karo Akademija


Saulė švietė Martynui tiesiai į veidą, prisimerkęs, jis pamatė vartus, prie jų mažą namelį su Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos švieslente. Aplink buvo daug triukšmo, tačiau, Martynas nekreipė į jį dėmesio. Jo galvoje nieko nebuvo. Jis nežinojo ko tikėtis, jis tiesiog girdėjo istorijas, apie praeitas kariūnų patirtis studijuojant karo akademijoje. Istorijas, kurios kėlė šiurpą.
                           
 -„ Mus užkas po žeme su maišu ant galvos“.
                            
-„ Reiks surasti kulką žarnose“.

-„Kažkokia nesąmonė“, jis pagalvojo sau, ir tiesiog toliau stovėjo, laukdamas kažko. Iš nugaros pajutęs mamos stiprų apkabinimą jis atkreipė dėmesį į girgždesį. Vartai po truputį darėsi į jo naują gyvenimą. Einant pro vartus vistą nustelbė riksmas.

-„Greičiau, šliužai!“

Žvilgsnį nukreipus į žmogų, kuris sugebėjo išlėkti tą gaidą, visu savo gražumu pasirodė apkūni, uniformuota figūra. Martynas, nė pats to nesupratęs atsidūrė rikiuotėje, kuri kažkur judėjo. Sunkus lagaminas jam trukdė dėti kojas, tačiau, jam buvo liepta eiti, tai jis ir darė. Mažam, lieknam, akiniuotam žmogučiui, kuris save gali teisiškai save vadinti pilnamečiu jau pusmetį, uždėjo kuprinę. Pustuštėje salėje, po Lauryno kalbos, apie jo motyvaciją studijuoti akademijoje, pasigirdo frazė.

 -„Tu žinai, kad reikia būti fiziškai stipriam, norint būti kariuomenėje?“

Kažkoks, atrodo senas, bet matomai gerbiamas uniformuotas žmogus su žvaigždutėmis ant jo krūtinės pasakė tai.

-„ Na, aš išlaikiau karių fizinio parengtumo testą, kuris vyko atrankos metu“. Atsakė jis.

Po šios frazės ganėtinai senyva moteris, kuri taip pat atrodė labai svarbi, pradėjo šnabždėtis su praeitos frazės savininku. Šį ritualą praėjo kiekvienas, visi iki vieno gavo komentarų ir klausimų. Po ilgo sėdėjimo ir nežinios juos visus, kaip avis, išvedė į lauką. Po to sekė daug bėgiojimo, žalia spalva, rėkimas ir tada tyla. Visi „šliužai“ sėdėjo ant savo kuprinių, jau uniformuoti.

-„Jums bus sunku. Tie, kas tarnavo, padėkite žaliems“. Kapitonas nusišypsojo, skėlęs gerą „bajerį“.

-„Bet neleiskit tiktai, kad jus ten per daug darytų[1]“. Su ta gaida prasidarė varteliai į karinių sunkvežimių, kuriuos dažnai klaidingai pavadina „unimogais“, kėbulą. Toliau sekė ilga kelionė, daug ilgesnė negu bet kokia kita jo gyvenime. Martynas nieko nežinojo apie Ruklą, apie „baziaką“, aplamai apie kariuomenę. Dalykai tiesiog vyko. Jam niekaip kitaip nėjo to paaiškinti. Jis buvo nešamas srovės, ar, veikiau, „unimogo“ į pats velnias težino ką.

-„ Atrodai išbalęs“. Balsas iš dešinio šono nutraukia gilius apmąstymus apie išdžiovintą burną ir kas bus toliau.

-„ Tau... viskas normaliai?“

Martynas pagalvojęs ir nurijęs po ilgo laiko sukauptas seiles burnoje turbūt pirmą kartą sugebėjo kažką pasakyti rišlaus. Jis papasakojo apie tai, kad serga jau trečia diena, ir jeigu bus per sunku, mes viską, visgi, dar buvo laiko užpildyti kitus „stojamuosius“ į universitetus.

-„Net negalvok, nedrįsk, o tai patį užmušiu“.

Po šios frazės sekė ganėtinai ilga istorija apie veikėjo, Martynui iš dešinės, praeitą „baziaką“, karines pratybas su Krašto Apsaugos Savanorių pajėgomis ir visus kartus, kai jis nepasidavė. Po kažkiek laiko „unimogai“ sustojo. Išsilaipinus Jonušo Radvilos mokomojo pulko teritorijoje jį nustebino milžiniški pastatai, kuriuose, pagal jo tuometinį supratimą, gyvena kareiviai. Kažkoks uniformuotas tipas kažką ramiai mums pasakė, nėjo suprasti ką.

-„Tu ką, negirdi, blyn [1], judinkis, pasakiau!“.

Tai išgirdus Martynui buvo keista ir baisu tuo pačiu metu, kažkas gali dar baisiau rėkti negu tas praeitas žmogus akademijoje? Su kuprine, kuri svėrė daugiau negu, kaip jam tada atrodė, jis pats, sekant paskui taip vadinamą „seržą“ jį įstūmę į jo kambarį.

-„ Tu irgi būsi 3 skyriuj? Šaunu!“

Apsisukus pasirodė visi žmonės, su kuriais jam teks bendrauti. Visų galvos skustos, jie atrodė juokingai. Pasidalinus keliomis frazėmis bei tarpusavyje pajuokavus 3 skyrius gavo nurodymą eiti miegoti.
 
Tai buvo 2015 metų liepos 27 diena. Diena, kurios Martynas niekada neužmirš savo gyvenime, tai vėliau taps data, dėl kurios jis nebejaus neapykantos, baimės ir nusivylimo, bet veikiau, pasididžiavimą.
Martynas pradėjo savo pirmąją tarnybą Lietuvos kariuomenėje.
 
[1] Dėl svetainės vidinių taisyklių istorijoje nerašomi realūs keiksmažodžiai.

Tamsta karys

2018-01-05 02:49:43

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Moderatorius (-ė): Pakeleivis

Sukurta: 2018-01-05 14:11:02

Keiksmažodžiai, specifinis žargonas (o pasirinktosios temos kontekste tuo labiau) nebūtinai didžiausia blogybė (aišku, neperspaudžiant, vartojant motyvuotai, ką geras rašytojas dažniausiai jaučia). Kaip ir temų negalimų nėra, taip ir žodžių.
Bet ne apie tai. Rašinys perkeltas į vaizdelį.

Pasakojimas, istorija dar nereiškia, kad tai novelė.
Novelei būtina: intriga, įtampa (suspaustas siužetas), netikėta atomazga... kitaip sakant, reikia meistriškumo ir novelės kaip žanro pajautimo.
Čia detalus dėstymas, jokių intrigų, posūkių ar savitų kampų.

Galima būtų surašyti netrumpą atmintinę – rinkimo, skyrybos (beje, neįsikirtau ir kas čia darosi su ta tiesiogine kalba?!), stiliaus klaidų rinkinį.
 
Tarkim, įvyko siužetinis bandymas.
Jei tikslas – parodyti realybę, tai galim ir laikyti tą parodymą pagrindiniu teigiamu bruožu – apie tarnybos pradžią papasakota, savijauta aiški.