Sapne

Ir vėl sapne baltom pusnim brendu į tavo vienišumo sodą...
Neatsiklaususi aš pirštais virpančiais liečiu užsnūdusius medžius,
Švelniai prisiglaudžiu, jaučiu randuotą, vis dar gyjančią jų odą,
Regiu nuriedančią skausmingą ašarą, palaukiu, kol pati nudžius...

Akis užmerkus kitąnakt, pakvimpa tavo sodas man pavasariu...
Pražysta medžiai kerinčiai svaiginančiais baltais baltais žiedais,
Ištroškusi imu žiedų taures, iš jaudulio burnos nepraveriu,
Jaučiuos tarsi maža, gležna ir nedrąsi mergaitė, kaip kadais...
Gelmė

2018-01-04 09:49:51

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Dzūkijos pušis

Sukurta: 2018-01-05 14:42:02

 Labai gražiai žodžiais nupieštas paveikslas...

Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas

Sukurta: 2018-01-05 13:04:00

Nuostabus žydintis sodas. Tegul visada Jums žydi ne tik sapne.

Vartotojas (-a): kaip lietus

Sukurta: 2018-01-05 12:18:41

Gerai. Labai gerai.

Vartotojas (-a): Rena

Sukurta: 2018-01-04 14:51:46

Puikios eilės... Sėkmės...

Vartotojas (-a): atkaklioji

Sukurta: 2018-01-04 11:25:37

Gražūs sapnai, tokius  tik sapnuot ir sapnuot...

Vartotojas (-a): Audronaša

Sukurta: 2018-01-04 10:26:04

Be galo žavingos eilės,ąčiū.