Išblėso kibirkštys, kur degė žodžiuos,
tušti jie blaškosi po tyrų tyrus,
man sutemos dienas ir saulę gožia,
o dabartis vien praradimais girias.
Ir kas iš meno rūmų būto grožio,
jei tavo vaizdinys ten šukėmis pažiręs,
sužeidęs kruvinai dygliais aikštingos rožės,
man mena vien tik tai, kas nebegrįžta, mirę.
Tai kas, kad vėl ištarčiau tau, kad myliu
svajonę, praeitį ir šitą būtį,
juk visa, kas brangu, už šimto mylių –
man tik liūdnoj vienatvėje telemta būti.
Be tavo žvilgsnio išganingo gylio,
švelnumo tartum angelo lengvučio.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2017-12-30 10:04:21
Kaip visada puikus sonetas. Linkiu ateinančiais metais svajonių išsipildymo ir to švelnaus bei lengvo angelo plunksnos :)
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2017-12-28 16:08:55
Puikus vienatvės sonetas.
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2017-12-28 13:59:23
Nuostabus sonetas. Jūs toji ypatingoji, kuri myli tik vieną kartą gyvenime.
Vartotojas (-a): Rasojimas
Sukurta: 2017-12-28 08:15:22
labai gražus jausmingas ilgesys...
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2017-12-27 16:02:44
puikus sonetas
Vartotojas (-a): Audronaša
Sukurta: 2017-12-27 15:11:55
Gražios ,bet liūdnos, gal ir neverta savęs skandinti vienatvėje, gyvenimas vienas.