Jau tikros žiemos data atėjo,
šaltukas dengia ežerus ledu,
nebeliko pūgų ir šiaurinio vėjo,
ir jaunystės pusnynų pasigendu.

Kalėdų šurmulys užgožia viską,
žmonės pamiršta kasdienius vargus,
gamta uždengė šildantį saulės diską,
deja, palydime metus dar vienus.

Laiko matu skaičius didėja nuolatos –
kada pradedam skaičiuot – nemąstom,
nepastebim, jog prie saulėlydžio artėja –
nepasirengę savo likusio kelio matuot...

Mūsų laimei, nežinom, ar toli nusidriekęs,
kiek lemtis atmatavo ir kokia jo baigtis,
kol akys regės šviesą, kiek migloje skęs:
nenorim suprasti paprasto žodžio – lemtis...

Šiandieną pamirštam skaičius savus,
regime tai, kas kalendoriuje parašyta,
juk laiko karuselėj atėjom tik į svečius –
nesvarbu, trumpesnis, ilgesnis numatytas...

2005 m.