Aš jau tūkstantį kartų prakeikiau
Savo norą prieit prie žmogaus,
Nesižeminęs spausti jam ranką –
Be apgaulės, saldėsio pigaus.
 
Ir tą tūkstantį kartų priėjęs –
Apsigręždavau, nes akyse
Jo regėjau tik tolstantį vėją,
Menką atspindį savo jose.
 
Tarsi debesį gulint paviršiuj,
Kada bangos iškraipo ir tai,
Ko gelmė, regis, net nepamirštų,
Ką suspaudę laikytų krantai.
 
Tada, tūkstantį kartų nuviltas,
Ne kitiems surišau – sau – rankas
Ir nušokau nuo nerasto tilto
Tepasakęs; „Tegul, na, ir kas...“
.....................................................................
 
Ir todėl vėl likau koksai buvęs –
Naivus kūdikis Dievo lopšy,
Kai sapnuos gieda nebylės žuvys,
Merdi iškamšom paukščiai palši.
 
2017 m. gruodžio 2 d.