Bangelėse

Miega kūdikiai mudviejų sodžiuje,
Tie, kurių neturėjom...
 
Nebus
Šypsena tavo man pasirodžiusi,
Dar tada, kai dalijom perpus
Vieną slenkstį išminta lig pamato,
Vieną stalą be duonos riekės...
 
Tai nutiko seniai –
Kada temo tau,
O ir man, rodės, žvakės reikės.
 
Ir tiesa, kad net tiesą dalijom mes –
Tą vienintelę, kuo aš tikiu,
Nes kasnakt žvaigždėmis puoštas kilimas
Barstė suodžius ant mūsų akių.
 
Ir šnabždėjo gal nemiga lūpomis,
Galbūt tu –
Sakiniais nebaigtais,
Kad savęs nesulipdę jau trupame
Ir nelikusių dar nematei.
 
Aš tikėjau tik pusę tikėjimo –
Kita pusė juk buvo many.
Štai, kodėl taip po vieną išėjome:
Tu – dangum,
Aš ėjau vandeny...
........................................................................
 
Vis juntu, kada minga ir keliasi
Niekada neužgimę vaikai –
Tavo debesys mano bangelėse.
Nors ir vėją viena tu vaikai.
 
2017 m. spalio 2 d.
kaip lietus

2017-12-11 18:46:30

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): aurimodalia

Sukurta: 2017-12-12 10:46:13

Bonkelėje !}

Vartotojas (-a): Audronaša

Sukurta: 2017-12-12 10:30:51

Tavo debesys mano bangelėse, - neištrinami žodžiai...

Vartotojas (-a): Vasara7

Sukurta: 2017-12-11 20:19:39

nuostabios eilės, seniai tokių neskaičiau...priglausiu

Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas

Sukurta: 2017-12-11 20:15:59

Nuoširdžios elegiškos eilės atspindi dramatiškas emocijas.