Vingiorykštė baltais žiedais ir rytas
Vėlyvas, rasos, o ir aš basa,
Toks keistas keistas ilgesys ir kitas
Spalvotas žvilgsnis tavo akyse.
Viliokė vasara rausvais rausvais karoliais,
Užmigę debesys už molžemio kalvos,
Man taip beprotiškai ir naiviai noris
Lig užkimimo, lig aušros kvatot...
Paskui surink mintis į savo delną,
Iškuopt pasaulį nuo sunkios naštos,
O paukščiui danguje paskirt palaimą
Be suvokimo kaltės vienišos.
Užgimt pasauly vėl lėtai iš naujo,
Kai Dievas skendi tavo akyse,
Kai tu geri vėl vandenį, ne kraują
Ir skausmas miršta ten — debesyse...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2017-12-11 22:42:52
Ar tikrai jis miršta?.. Gal...
Paskui surink mintis į savo delną,
Iškuopt pasaulį nuo sunkios naštos,
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2017-12-11 18:17:46
Mielos eilės.
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2017-12-11 13:55:15
Geros eilės... Pasikartosiu - skausmas nemiršta debesyse, jis vaikšto žeme ir šalia...
Vartotojas (-a): Užuovėja
Sukurta: 2017-12-11 08:47:49
Puiki lyrika, pagarba autorei už išsakytą jausmą.
Vartotojas (-a): Mira Mira
Sukurta: 2017-12-11 06:33:00
Jei taip būtų, jei tikrai skausmas mirtų debesyse ar bent išlytų iš jų lietumi. Gyva ir gyvas. Puikus eilėraštis.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2017-12-10 19:59:22
Šiek tiek vampyriškai (juokauju :) ), bet gerai.