Jau praėjo savaitė po Vėlinių, o Marijana tebegyvena jų nuotaikomis, tebesikalba su savo mirusiais, tartum ir ji jau būtų jų pasaulyje. Ne, ne! Ne taip! Tai ne ji išėjo pas juos, o jie su Vėlinių nuotaikom vėl susirinko čia, nematomi, bet Marijana jaučia juos netoliese, jai jauku, ramu, niekas niekam nepriekaištauja, nepyksta, nebeskaudina žodžiai, taip žeisdavę anksčiau – tarsi kas būtų ištraukęs jų geluonį.
Gyvųjų pasaulis atsitraukė, palikęs ją vieną su praeitimi, bet vienatvė  bene pirmą kartą jos neslegia, o džiugina. Nustemba supratusi, kodėl taip yra – gyvųjų pasaulis siaurėja, traukiasi, kaip šagrenės oda, svetimėja, darosi jai nebesvarbus ir ji nebesvarbi pasauliui. Šeimynykščiai žino, kad ja reikia pasirūpinti, globoti, bet niekam nešauna į galvą mintis paklausti, apie ką ji mąsto ilgom vienatvės dienom, naktim, ką myli. Tie, mylėti ir mylimi, net nemirę, tarsi išėjo iš jos pasaulio, kuris taip pat tarsi nebe čia, ne dabarty, o tik jai žinomoj, vis dar atpažįstamoj savoj praeity, kurion kiti gyvieji nebegali patekti.
Tėvelis pasakė: „Mirti nebebaisu, kai didesnė dalis tavo pažinotų žmonių susirenka už kapinių tvoros. Sugrįžti pas savus, nesvarbu, kokie ir kur jie bebuvę.“
Tai buvo labai seniai, juodu skubėdami kažkur ėjo pro Saltoniškių kapinių tvorą. Tėvelis seniai jau ten, už tos tvoros, ir šį vakarą joje nubunda ilgesys – norisi ten, pas savus.
Nėra taip buvę, kad per Vėlines Marijana kada būtų turėjusi tiek laisvo laiko, visada skubėdavo, rūpindavosi – gėlės, žvakės, kažkur nuvažiuoti, kažkas atvažiuoja, šurmulys blaško dėmesį, ir jai belikdavo atsiprašyti savo mirusiųjų – pasišnekėsim kada vėliau, argi būtina per Vėlines? Pernai ji paskutinį kartą aplankė bent daugumą savųjų kapų. Šiemet pirmą kartą ji jų nebelanko. Jei buvo pirmas, turi būti ir paskutinis kartas. Po paskutinio vėl kažkas prasideda – kitoj dimensijoj, bet sąlygota praeities.
Marijana  apsiprato su savo atskirumu, ji nė nebenori, kad kas ateitų, net kad paskambintų, o kai telefonas suskamba, paskubom patvirtina vaikams, kad jai viskas gerai, nieko nereikia, tegu nesirūpina. Vaikai greičiausiai supranta, kad ji nesako tiesos, bet vaidina, kad tiki – jiems dabar labai reikia tų atostogų nuo rūpinimosi ja, kad bent dieną kitą bent vienu rūpesčiu būtų mažiau. Jie taip pat pavargo.
Vienas. Pirmas. Paskutinis.
Paminėjus tuos žodžius, akyse stoja eilutė. Nesvarbu, kas joje – abstraktūs taškai, žodžiai, poelgiai, įvykiai. Visi variantai, nors liečia tą patį objektą, nurodo skirtingą santykį su juo. Nesakoma – gimė, mirė pirmą kartą, nes nei gimimas, nei mirtis nesikartoja, tik kartais vaizdumo dėlei pasakoma: „Jaučiuosi tarsi antrąkart gimęs...“
 
Marijana apie tai susimąsto greičiausiai todėl, kad ruduo, tokios trumpos dienos, kad prieblanda ir vidurdienį, kad nė trumpam nepraeina dulksna, kad vėjas įkyriai bildina kažką, kas nesaugiai padėta kažkuriam miesto daugiabučio balkone, bet ji negali nueiti ir sutvarkyti, nutildyti tą įkyrų bildesį; kad Vėlinės, tiesą sakant, jau kelios dienos po jų, bet štai ji skaito „Metų“ žurnale, kad pagoniškoje Lietuvoje visas lapkritis būdavęs vadinamas vėlių mėnesiu, nes lietuvio toks būdas – nieko nedaryti paskubom, juk aplankyti, paminėti, atsiminti kiekvienas turime tiek daug mirusių.
Dabar ne taip paprasta aplankyti visų kapelius – praėjo laikai, kai šeimos, karta po kartos suguldavo tose pačiose kaimo kapinaitėse, būdavo pastatomas medinis kryžius, jis stovėdavo, kol sudūlėdavo, ir niekam nekildavo mintis jį atnaujinti, nes per tą laiką nelikdavo gyvų, dar atsimenančių mirusįjį.
Dabar kapų geografija plečiasi, nei nueisi, nei nuvažiuosi, nei nuskrisi pas visus, viso lapkričio gali neužtekti. Gyvena Marijana viena, niekas netrikdo ramybės, tai ir atsimena... vieną po kito, vieną po kito savuosius, su kai kuriais iš jų susijusias tik trumpas akimirkas, su kitais ilgas gyvenimo atkarpas, kiekvieną naują epizodą mintyse pradėdama žodžiais: „Vieną sykį... Kartą... Pirmą kartą... Paskutinį...“ Persipina, susimaišo pradžios ir pabaigos. Staiga supranta, jog tai, kad pernai artimųjų kapus lankė paskutinį kartą, yra nebepakeičiama, kad štai šį lapkritį, pirmą kartą per gyvenimą, kiek tik jį atsimena, nenuėjo  nė į vienus kapus ir taip bus per visas Vėlines, kiek dar gyvens. Tik, atsimena, kartą, vaikystėj, kaip tik Vėlinių dienom, ji susirgo ir buvo palikta namie, bet, visiems išėjus, atsikėlė, išlipo pro langą ir nusinešusi šviesių kiminų, iš anksto prisirinktų pušyne, iš jų išdėliojo kryželius ant senelio, kurio gyvo nebuvau mačiusi, kapo ir dviejų jo seserų, šeimoj vadintų tetulėmis. Nejau nežinojo vardų? Apie senelį mamos, jo dukterys, vis ką nors gero papasakodavo vaikams, o prie tetulių patylėdavo ir pasakydavo vis tą patį: „Jos buvo labai geros, paliko mums tą namelį prie bažnyčios.“ Pasakydavo net tada, kai senąjį namelį jau buvo vėtra nugriovuvusi.
Sunku suvokti pabaigą, bet ji dažniausiai reiškia kažko kito pradžią. Atsijungus kapų lankymo realybei, Marijana suprato, kad mintimis ji gali nukeliauti bet kur, aplankyti ką tik nori, būti kiek nori. Ji nebepavaldi realybei. Nesvarbu, kad dar gyva, ji jau laisva. Tai taip jau bus visada? Jau pasibaigė tai, kas vadinama gyvenimu, o prasidėjo tai, kas po. Ar tikrai tas po  amžinas? Ji yra, amžinybė? Tai reikės apmąstyti, bet nebūtinai dabar. Ji turi laiko, daug laiko. Nebereikia skubėti. Niekur.
Vakar ji žiūrinėjo senas nuotraukas. Tą, kur sesutė stovi ant tiltelio senelio sode, ilgiausiai laikė rankose, vis atsimindama, atsimindama jųdviejų vaikystę. Štai čia, netoliese, yra tvenkinys, nuotraukoj jo nesimato. Marijanai vargu ar jau buvo ketveri metukai, bet atsimena, kaip sykį, užsižiopsojusi į buožgalvius, ji įkrito į tvenkinį, sesutė ją ištraukė, nurengė, išgręžiojo drabužėlius, sudžiaustė ant obelų šakų, o kai mama parėjo iš Šilalės, šie buvo sausi ir mama nieko nepastebėjo. O juk ji taip ir liko nepadėkojusi sesei už gyvenimą, ši netrukus, taip netikėtai, numirė.
Šiąnakt Marijana net sapnavo laidotuves Rasų kapuose. Taip aiškiai sapnavo, tarsi jos kartotųsi iš naujo – kaip jai buvo šalta, visa virpėjusi, o mišios tęsėsi taip ilgai. Ją kažkas išvedė ir pasodino ant suoliuko saulėkaitoj prie koplyčios sienos, kad sušiltų. Buvo gegužė, žydėjo gėlytės.
Pirmąją vasarą po laidotuvių juodvi su mama atvažiavo aplankyti sesės kapelio. Tėvelio giminės buvo sutvarkę kapą, pastatę kryželį su dailiu užrašu emaliuotoj metalinėj plokštelėj. Netoliese buvo kažkam iškasta nauja duobė, mama nuėjo prie jos, pastovėjo ir staiga, lyg ko išsigandusi, sugriebė Marijaną už rankos ir nusitempė prie spragos tvoroj, pro kurią išlindusios iš karto atsidūrė senamiesty. Po to mama niekada nebelankė kapelio. Panašu, kad nelankė ir niekas iš giminių, tik Marijana, kai jau užaugo, retkarčiais atvažiuodavo į Vilnių, pasodindavo gėlių, kol sykį rado kapelį panaikintą kaip neprižiūrimą. Mamai nepasakė.
Šios nakties sapne matė, kad toj vietoj palaidoti kiti žmonės, brangiam paminkle įrašytos lenkiškos pavardės. Nieko nesakydama mėgino uždegti žvakelę, nuošaliau, už paminklo, bet palaidotųjų giminaičiai neleido – čia mūsų kapas, čia mūsų žemė, mes užmokėjom pinigus... Kiek neapykantos buvo jų veiduose!
Jai norėjosi paklausti, ar nupirko tik žemę, ar ir jos sesutę, bet joje nebebuvo ironijos, tik šmėstelėjo keista mintis – o ar sesutė tikrai jos? Juk ir už ją, kaip ir už žemę kapeliui, neužmokėti pinigai?
Marijaną apėmė siaubas, sapne vaidenosi laidotuvės tų, nepažįstamų žmonių, matė mažą, tokį vienišą sesės karstelį, keliamą į vieną, į kitą pusę, kad tilptų nauji kapo gyventojai, kurie užsimokėjo už žemę pinigus.
– Sese, ar tau ten taip pat vieniša, kaip man čia? – sušnabždėjo. – Abi mes benamės, bežemės. Kur mums dėtis? Nejau mums nepriklauso  bent kapų žemės gabalėlis veltui? Ar neužsimokėjom už ją gyvenimais? Sakysi, kad tu per trumpai gyvenai, bet juk atsimeni, kiek laimės atnešei visiems aplinkiniams jau vien savo gimimu? Ir padovanojai gyvenimą man. Argi to maža?
Sapne sugrįžo Marijana prie koplyčios, laikydama žvakę rankoj – tai kur jai ją uždegti? Prie Jono Basanavičiaus kapo? Prie Pilsudskio širdies? Jie abu mylėjo Vilnių, tik kas, kokiais matais išmatavo meilę – kurio didesnė, jei už ją abiejų, tiek lenkų, tiek lietuvių, pasirašyta krauju? Pagalvojo Marijana, kadgi ir ji myli Vilnių, juodvi su sese čia gimė. Vieną, vienintelį kartą gimė ir daugiau negims niekur kitur, niekada. Žodis vienas yra baigtinis, po jo niekas nesikartoja.
Sugalvojo – degė žvakelę prie koplyčios sienos, ten, kur aną gegužę šildėsi atokaitoj saulytės, vienos visiems, matė nustebusius praeinančiųjų veidus, bet niekas jai nieko nesakė.
Kai staiga, tiesiog gatvėje, mirė senelis, tėvelio tėvas, Marijana sirgo ir apie kelionę į Vilnių negalėjo būti kalbos. Sirgo n-tąjį, nesuskaičiuojamą kartą, kaip paprastai, pačiu nelaiku. Tik vėliau, kai išsikapstė iš ligos, tik tada atėjo į sąmonę ir ten liko žinojimas, kad senelio nebėra. Skaudu, bet jau buvo gyvenimo pamokyta karčias piliules nuryti. Ir tylėti, kaip, kiek tik ji atsimena, tylėdavo, su ja niekada rimtai nesikalbėdavo senelis. Ne todėl, kad jos nevertintų, nemylėtų. Jis buvo augęs dar toj senovinėj patriarchalinėj šeimoj, kur vaikus augina motina, o tėvas juos tarsi pamato jau paaugusius, kai reikia įvertinti jų sugebėjimus, nuskirti ateitį.
Metai ėjo, Marijana užaugo, subrendo, gyveno tikrai nelengvą gyvenimą. Štai sulaukė ir senatvės. Nors senelio seniai nebebuvo, drauge su kaupiama gyvenimiška patirtimi, išmintimi ryškėjo tai, ką ištylėjo tas stotingas, ramus, stiprus, visada besilaikantis duoto žodžio, besirūpinantis šeima, nors jai sentimentų ir nedemonstruojantis vyras, ko neištvėrė jo širdis. Senelių kartos istorija nelepino. Marijanai atrodo, jei dabar susitiktų senelį, nieko jo neklaustų, tik prisiglaustų, kaip prie ano senojo ąžuolo, kur stovi plačiai išskėtęs šakas pakeliui į Šilalę, pasisemtų stiprybės. Žodžiai? Žodžių nereikėtų. O jam ką duotų? Mylėtų, mylėtų...
Apie babūnės, tėvelio mamos, mirtį joms su mama niekas nepranešė – telefono nebuvo, telegramos paklysdavo. Kažin, ar  laidotuvių šurmuly kas nors atsiminė pasiųsti telegramą? Laimei, nepaklydo laikraščiai ir Marijana „Tiesoje“ aptiko užuojautą vilniškiams namiškiams. Taip pasitaikė, kad tuokart buvo viena namie. Verkė, verkė, kol iš darbo parėjus mama aptiko mergaitę miegančią, apsikabinusią šlapią nuo ašarų savaitės senumo „Tiesą“. Nežinojo Marijana, kokiu žodžiu įvardinti savo to meto jausmus – nuoskauda, apgaule, neteisybe? Atsimena tik skausmą. Galėjo atsitikti kas tik nori, bet negalėjo, neturėjo mirti vilniškė babūnė – graži, švelniai besišypsanti, su gėlėta bliūzele, mažučiais auksiniais auskariukais. Joms su mama atvažiavus, ji su anūke tik pasisveikindavo, paskui mergaitė vis jausdavo tarsi glostantį jos žvilgsnį, o susitikusios akimis, abi giedrai nusišypsodavo. Tai todėl, kad babūnė amžinai neturėdavo laiko, vis kažką dirbdavo, ruošdavo, vis skubinai, bet ta šypsena būdavo pažadas ateičiai, – štai, anūkėle, užaugsi, o aš pagaliau turėsiu laiko, nebetarnausiu visai šeimai,  tada mes kalbėsimės, kalbėsimės... Su anūke kalbėtis skubinai negalima, viskas aplinkui turi išnykti ir likti tik jos dvi, pamiršusios laiką.
Ir štai jos nebėra. Kas bepapasakos Marijanai apie babūnės gimtąją stanicą Ukrainoj, gyvenimą Sibire, meilę seneliui, motinystės laimę? Nespėjo susidraugauti, pažinti, o jos nebėra. Niekaip negalėjo tuo patikėti ir spygliais apkritęs kapas Antakalnio kapuose jai nieko nereiškė, nesvarbu, kad užrašyti vardai, datos, su seneliais tas kapas neturėjo nieko bendro. Dabar mėgina atsiminti, kada paskutinį kartą matė ją gyvą – beviltiška, įrašas išsitrynęs.
Nė nepajuto, kaip užsnūdo – nenusivilkusi, neprisiklojusi. Nubudo krečiama šalčio, stipriai dunksinčia širdimi – rėkte rėkė telefonas.
– Gerai, viskas gerai, juk sakiau. Kas čia gali atsitikti? O kas, avarija? Ne? Tiesiog sugedo mašina? Palikot servise? Autobusais? Žinoma.
Tyla, kokia palaiminga tyla. Marijana užsitempia antklodę, susiriečia, kaip vaikystėj, į kamuoliuką ir vėl užmiega. Dar spėja pagalvoti – kas už lango, diena ar naktis, bet pro nuleistas žaliuzes nieko nematyti.
Kai nubudo, buvo gili naktis. Tyla daugiabuty, tyla internete. Išjungė kompiuterį, bet miegas nebeėmė. Rinkosi, aiškėjo mintys, vaizdai...
Ankstyvos vasaros pavakarė. Marijana su teta ir jų salkoj gyvenančia davatkėle baigė ravėti gėlynus ir nešioja žoles į puvinį. Tetai linksma – dabar gėlėm tik žydėti. Vasara! Jos žvilgsnis sustoja ties Marijana ir ji juokdamasi pasako:
– Tavo akys juodos kaip grambuoliai!
Davatkėlė sunerimsta, jai tas pasakymas  kažkodėl pasirodo užgaulus.
– Ne, kaip kaštonai!
Marijana žino ir be jų, kad ji labai panaši į tėvelį ir jo mamą – viskuo, išvaizda, charakteriu. Žino ir tai, kad už tą panašumą jos nekenčia mama. Ne visada, tik kai jas prispaudžia vargas, mama lieka be darbo, ar kai atsigirsta kokių paskalų ir nelieka, tai mamai taip atrodo, kad nelieka nieko, kas pasakytų jai gerą žodį. Kažkodėl niekada jai nešauna į galvą mintis, kad ji, Marijana, mergaitė kaštonų akim, ją myli, visada, visokią, visas dienas. Tada ją erzina visi ir viskas, net Marijanos egzistavimas, ir ji nieko neslepia, vadina ją tėvo išpera. Labiausiai ant tėvelio ir pyksta – juk tai jis privalo ja pasirūpinti, tarsi galėtų, ne kalėjime būtų, o kurorte. Marijanai skaudu, bet tėvas toli, Vorkutoj, nenueisi, nepasiguosi, tai ji bent dingsta mamai iš akių, išeina klaidžioti paupiais, miške. Palaukit, grįš tėvelis...
Kartą, kai juodvi su mama ilsėjosi sugulusios paupy, laukdamos, kol baigs džiūti pievelėj suklostyti skalbiniai, ilgai dvejojusi Marijana ryžosi užduoti jai seniai ramybės neduodantį klausimą – na, ji žino, kad mama jos nekenčia, bet tėvelis, į kurį ji taip panaši, ar mylėjo ją? Kai dar buvo namie? Jai tai buvo labai svarbu.
Keista, mama nesupyko – buvo tokia jauki pavakarė, darbai baigti, stojusi tokia nedažna ramybė. Tiesiai neatsakė, tik papasakojo, kaip kažkada, Kūčių dieną, kol ji su tarnaite dar baigė ruoštis virtuvėj, tėvelis su dukrytėm buvo svetainėj, iš kur sklido skambus vaikų ir sodrus tėvelio juokas – tėvelis nešiojo ją, mažąją, Marijaną, ant rankų apie eglutę, o ji ėmė po spalvotą stiklinį bumbulą į kiekvieną rankytę, daužė juos vieną į kitą ir kvatojo, žiūrėdama į byrančias šukes.
Tada Marijana nesuprato, ji buvo laiminga – nedažnai tėvelis paimdavo ją ant rankų, jis tarsi nematydavo jos. Ir tėvelį tokį laimingą vargu ar buvo mačiusi. Jiedu krykštaudami ėjo apie eglelę, o mama stovėjo svetainės tarpdury ir, neįtikima, nesibarė, kadgi daužo brangius, iš Belgijos  parsivežtus žaisliukus.
Marijana tą pasakojimą priėmė kaip tėvo meilės įrodymą ir kai jai gyvenime būdavo kada labai sunku ir atrodydavo, kad jos niekas nemyli, ji sau tyliai pasakydavo:
– O tėvelis mane mylėjo! – Ir kažkodėl pridurdavo: – Vieną kartą.
Vienas – baigtinis žodis. Jis nežada pasikartojimo, bet paliudija buvus.
Ėjo metai, Marijana, tėveliui grįžus į Lietuvą,  vis stengėsi suprasti, kas jų šeimoj ką mylėjo, ko nemylėjo. Klausti nedrįso, nes nesitikėjo tiesių atsakymų, vaikams nepriderėjo klausinėti tokių dalykų, todėl, kaip buvo pratusi, atidžiai viską stebėjo, rinko faktus, nutikimus, nugirstus žodžius, žvilgsnius, kartais burdavo ramunės žiedlapiais, bet į daugelį klausimų gyvenimas taip ir nedavė atsakymų.
Pirma, dar paauglystėj padaryta išvada nustebino ją pačią – jos nemyli niekas. Pakenčia, būna, kad pagiria, jei užsitarnauja, dažnai pasišaipo, nebūtinai piktai, dažniausiai tik pasidarydami sau pramogą, bet mylėti? Tai visai kas kita.
Sykį, grįždama nuo Lokystos, Marijana šventoriuj sutiko gerąjį kunigą Pranciškų. Pamanė, kad jis yra tas vienintelis žmogus, kurio gali paklausti apie viską, juk jis tarsi Dievuliukas, viską žino ir niekada nemeluoja. Pasiryžo, bet neskubėjo klausti. Sėdėjo abu ant suoliuko klevo pavėsy, ramiai aptarinėdami, kad jau šiltas vanduo Lokystoj, o papušiny jau radusi prinokusių žemuogių, bet abu nejučia stebėjo už buvusios klebonijos langų šmėžuojančius ginkluotų stribų šešėlius, kol kunigas nutilo ir idėmiai pažiūrėjo į ją. Suprato, jei klausti, tai dabar.
 – Ar gali gyventi žmogus, jei jo niekas nemyli? – išpoškino ir paraudo, kaip ta pirmoji vasaros žemuogė.
Kunigas iš nuostabos kilstelėjo antakį ir ilgai tylėjo.
– Apgalvok, o ką tu myli? Kas su savo rūpesčiu ateina pas tave? Pas ką tu eini pasiguosti, jei kas užgauna? Matai, mylim paprastai tuos, kurie myli, supranta mus, o Dievulis per savo gerumą myli visus.
Dabar ji tylėjo, ilgai, o kunigas žiūrėjo, lyg skaitydamas  mintis susirūpinusiam jos veidely, kol šis nušvito, mergaitė pašoko ir neatsisveikinusi nustraksėjo namo. Nėjo iš karto vidun, apžiūrėjo, nuglostė gėles daržely ir tik kai aprimo, tyliai įsliūkino į babūnės, šilališkės, kambarėlį, atsisėdo savo įprastoj kertelėj. Akimirkai pritilo siuvamoji, babūnė dirstelėjo į laimingą Marijanos veidelį ir nieko nepasakiusi siuvo toliau, kaip visada atviram jos veidely išskaičiusi: „Viskas gerai.“ Joms nereikėdavo žodžių. Ir kaip ji pati anksčiau nesuprato? Babūnė kažkaip pajusdavo, kad jai blogai – kai pareidavo kažkieno įskaudinta, kai eilinį kartą mama visas savo nuoskaudas sukraudavo ant jos, kai sirgdavo, ilgai nekrisdavo temperatūra. Tada babūnė liaudavosi siuvusi, patylėdavo, lyg laukdama jos pasisakymo, o nesulaukusi atsidarydavo kuparą, iš jai vienai žinomos slaptavietės paimdavo gabalėlį cukraus ir paduodavo mergaitei – baltą, žvilgantį gabalėlį cukraus! Paskui apie kažką giliai susimąstydavo ir dažniausiai nebegrįždavo prie siuvinio, išeidavo į sodą, daržą – ji padarė, kas jos galioj, bet juk ne ji turi uždėti vėsią, gaivinančią ranką ant karščiuojančios vaiko galvelės, pamatyti skausmą veidely. Ji tik gelbėjimosi ratas, kuris padės tik jei vaikas pats kabinsis už gyvenimo. O jei ne? Kiek neapykantos gali pakelti vaikas, net nežinodamas, kuo kaltas, kai palūžta net suaugusieji?
Motina, jau palaidojusi vieną vaiką, turėtų suprasti.  Nejau ji neatsimena? O  juk turėtų atsiminti savo vaikystę, tokiu pat sunkiu dar ano karo metu, kai sirgdavo ir sirgdavo, o felčeris pasakė: „Ne gyvenimui vaikas“. Bet ji, motina, nepatikėjo, atsisėsdavo naktį prie lovelės, uždėdavo gelbstinčią ranką ant karščiuojančios kaktytės, vaikas abiem rankelėm įsitverdavo jos ir nepaleisdavo, kol krizė praeidavo. Dar vieną kartą praeidavo.
Kai jau ūgtelėjo, rečiau besirgdavo, prieidavo, būdavo, kartais vaikas, prisiglausdavo: „Mama, mne glova boli. Daj duonutės s sacharcom...“ Ir duodavo, visada atrasdavo savo kupare, nors žinodavo, kad  ne duonutės su cukrum, o supratimo ir meilės vaikui reikia, nes ją, mažą ir silpną, taip pat dažnai skriaudė, pasaulis mėgsta pasidaryti pramogą iš silpnesniojo kančios.
Kodėl ji dabar to neatsimena? Nejau meilė ir neapykanta vyrui stipresnė už meilę vaikui?
Nuo tos dienos, nuo to kunigo atsakymo, tarsi kas pamainė Marijaną. Ji nebūtų sugebėjusi išsakyti žodžiais, bet išvadas padarė: reikia mylėti žmones, nes tik tie, kuriuos mylim, myli mus, reikia būti tokiai, pas kurią galima ateiti pagalbos, supratimo, o meilė ateis kaip savaime suprantamas dalykas – nemylėdamas negali padėti, nes iš tiesų juk ne to gabalėlio cukraus reikia atėjusiam pagalbos, reikia rankos, į kurią įsitvėręs galėtų pralaukti krizę. Bet būdavo, vis tiek būdavo dienų, kai gyvenimas užspeisdavo į kertę ir norėdavosi pasakyti, kad  nemyli niekas. Tada grįždavo atmintin šventoriaus klevų pavėsis, juodas kunigo rūbas su daug daug sagučių, su nuostaba kilstelėtas antakis, už buvusios klebonijos langų šmėžuojantys stribų šešėliai ir atsakymas: „ ...o Dievulis per savo gerumą myli visus.“ Toks atsarginis variantas – per savo gerumą, ne todėl, kad ji būtų meilės verta. Nes jis stiprus, jis niekada neateina pagalbos pas žmogų, nes jam jo pagalbos nereikia, jis tik duoda ir taip padaro žmogų amžinu skolininku. Ar tikra yra meilė tam, kuriam esi skolingas?
O jei nekenčia? Žmonės? Ką daryti su tais, kurie nekenčia?
Turėjo praeiti labai daug metų, kol Marijana suprato, kad nekenčia dažniausiai tie, kuriuos pačius kažkas nuskriaudė, labai nuskriaudė ir nė nebandė ištaisyti savo klaidos. Dar daugiau metų reikėjo, kol suprato, kad tai pačiai kategorijai priklauso ir tie, kurie patys žiauriai, neteisingai nuskriaudė kažką ir nebeturi galimybės kaltę išpirkti – per vėlu. Dažniausiai būna per vėlu, nes nesugrąžinsi laiko, kažkieno pražudyto gyvenimo, neužmokėsi pinigais, vieša atgaila. Dievuliukas gali dovanoti? Tai nėra teisinga, tai tik malonė, labdara. Skola, o su ja sunku gyventi.
Tai žmonės, kurie po neapykanta slepia  savo bejėgiškumą. Kurie nebetiki meile, kurie tariasi siekią tiesos, gyvendami pagal principą – akis už akį, bet keršija  dažnai niekuo dėtiems. Kaip ir gera darydami ne tiems, kam nusikalto, supratę, kad tikrosios kaltės niekuo neatpirks. Per vėlu. Juk ir ta savo neapykanta jie tarsi beldžiasi į mūsų sąžinę – ei, žmonės, man labai labai negera. Nejau neatsiras nė vieno, kuris mane suprastų? Ir jei tokio, suprantančio, bent vieno, nesusitinka, ima nekęsti viso pasaulio.
Marijana visa tai suprato tą naktį, kai budėjo prie mirštančios motinos. Jos jau daug naktų buvo praleidusios tylėdamos, nedegdamos šviesos, bijodamos išskaityti viena kitos mintis, bijodamos tų savo minčių. Nesikalbėdavo. Per vėlu kalbėtis,  prieš amžinybę žmogus stoja vienas. Kartais motina susirasdavo dukros rankas, ši jų neatitraukdavo ir mirštančioji pasinerdavo į neramų miegą.
Kai motina prakalbo, vos vos brėško ir Marijana tarėsi jos veide pastebėjusi nuostabą – ji suprato. Ką suprato?
– Atsimeni, klausei, ar tėvelis tave mylėjo?
Dusulys trukdė kalbėti, per užsitęsusią tylą Marijanai pasirodė, kad juodvi ten, prie Lokystos, tarsi dabar, tarsi iš naujo klausytųsi pasakojimo, kaip tėvelis Kūčių vakarą nešiojo ją apie eglelę, o ji daužė žaislinius bumbulus ir abu laimingi kvatojo. Laiminga buvo ir mama, pamaniusi, kad į šeimą sugrįžo ramybė ir laimė.
– Ačiū, mama, kad papasakojai, aš buvau laiminga visą gyvenimą, žinodama, kad nors tą vieną vakarą tėvelis mane mylėjo...
– Aną vakarą valgyti Kūčias pas mus rinkosi šeimos draugai iš Universiteto, jau kai kurie po vieną, ir niekas nebuvo tikras, ar neateis kurio išsivesti į Lukiškes ir šią naktį. Laužė kalėdaičius. Visi tokie savi.
Tėvelis išėjo palydėti moterų, kurioms toliau namai. Įdienojo, o jo vis nebuvo. Apimta nevilties mama brido akiplotu per šventinį Vilnių, tarsi kas už rankos vedžiojo ją senamiesčio gatvelėm, kol kažkurioj tarpuvartėj pamatė juodu...
– Ne dėl tavęs jis krykštavo, žinojo, kad ateis ji, mylimoji... Jos vyras jau buvo dingęs be žinios... Tik  dabar...
Lėtai lėtai aušo pilkas, dulksnotas rytas. Sėdėjo Marijana prie mirusios motinos ir nieko nedarė, neišėjo į kiemą pranešti žinios kaimynams, pakviesti į šermenis, niekam neskambino, nesiuntė telegramų. Sėdėjo  prie lovos ir verkė, kol išverkė visas našlaitės ašaras. Ne savęs gailėjo. Verkė todėl, kad per vėlai suprato, kad nesuspėjo pasakyti savo tėveliui ir mamai, kaip visą gyvenimą juos mylėjo, visada, visokius. Nebebuvo širdy nuoskaudos, nesigailėjo nepaklaususi, ar jie ją mylėjo, tik labai norėjo tikėti, kad Dievulis yra ir per savo gerumą myli visus.
Paskui viena pati nuprausė, aprengė įkapėmis ir tik tada atidarė duris ir nuėjusi į atkalnę priskynė eglių šakelių, pabarstė jomis taką – žinia pasauliui, kad šiuose namuose mirė žmogus.
Per laidotuves ašarų nebebuvo.