„Pats nežinau, kas aš esu šiame gyvenime: kaliausė, o gal marionetė?“ – sunkiai mintijo senis. Padlaižiaujanti katė Kati meilinosi, trynėsi tarp Vincento kojų, kol gracingai apsivertė ant nugaros, rodydama kojelėmis palankumo ženklą. Vincentas pasilenkė ir paglostė jai pilvuką, kaklą. Katė ėmė murkti. „Visiems reikia meilės, švelnumo, – pagalvojo. – O jei ne! Tada atsidursime savo mažame pasaulėlyje, užsisklendę savyje, ir lauksime, kol prabils juodoji dėmė – žvėris. Lengva ten įkristi“, – filosofavo.
   Jis prisiminė portretus, kuriuos piešė psichiatrinėje ligoninėje po įšvirkštos į veną eilinės, kasdieninės dozės. Apniko iškreipti veidai, nevalingi trūkčiojimai, kliedesiai apie savo, gal svetimų gyvenimus, apie „rožines svajones“ – moteris, karjerą, kartu ir apie savižudybę.
„O kur: debesin ar žemėn?..
Kai viskas praeidavo, dangus pasidarydavo šviesus, be debesies? – prisiminęs senai patirtą pojūtį kankinosi Vincentas. – Nežinau, o ir neturiu atsakymo, kodėl – taip. Nemanau, kad beprotis – protingesnis už protingą. Gyvenime yra daug protu nesuprantamų, nesuvokiamų reiškinių, į kuriuos atsakyti – neįmanoma. O gal ir nebūtina? Protas tiesiog neapčiuopia, atsilieka, kur yra dešinė, o kur kairė. O gal juoda dėmė tiksliau pasako apie žmogų, negu tiksliai anatomiškai nutapytas autoportretas? Bijosiu užmigti šiąnakt, nors – dar tik rytas, – nepaliovė graužęsis Vincentas. – Kad vėl neprisisapnuotų kas nors ne taip, beprotiškai…“
Įpusėjus dienai, Vincentas nebeturėjo jėgų kuo nors užsiimti, nes nebuvo jokio vidinio poreikio. Ausyse spragsėjo, gaudė geležinkelio bėgių, nuriedančio traukinio ūžesys, sraigtasparnių ir sprogimų aidas.
– Tik to betrūko! – priekaištavo žmona Violeta, lyg nujausdama, kad jos vyras yra pasimetęs ir dėl kažko išgyvena. – Nueik pas psichologą, patars.
„O kuo jis gali padėti? Nebent visiems žinomoms tiesoms?“ – pagalvojo Vincentas, bet nutyėjo. – Reikia juk pačiam nugalėti save, pakreipti viską kitaip.“
 
   O tuo metu... Moteris stovėjo perone ir vis dar kažko laukė. Laikas bėgo greitai. Ji vis žvilgčiojo į savo blizgantį laikroduką, kurį dovanojo jis – Vincentas.
„Pirmoji meilė – obelis, – lyg netyčia susirimavo senio galvoje, – bet... atleisk, aš suklydau, buvau naivus! Prisipažįstu.“
Traukinys nuriedėjo, senis liko stovėti vienas...