Kaip per mažai

Prisiliesi vos vos, ir krinta it lapai
paukščiai, žmonės ir aukštas dangus,
sako, upės sustoja – į nebūtį teka,
sako, rudenys, žiemos it kaukės tebus.

Ir naktis šoks su giltine tyliai ant tako.
O pavasariai, vasaros ar dar benubus?
Nebūtis dalgį kruviną sutemoj plaka,
pjauna didelį, mažą tartum rugius.

Argi kvepia dar duona, pyragais? – Tik virpančiom žvakėm,
kvepia karstas ir molis, ir kraujo lašai,
ir keleivis šios žemės nebyliai tau sako –
kaip trumpa, kaip laikina ir kaip per mažai...

Sulaikyk dar akimirką saulėj taip trapią,
nors ir gęsta saulėlydžio rausvo gaisai...
bitėžolė

2017-12-05 10:27:11

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas

Sukurta: 2017-12-06 12:01:17

Prasmingas sonetas apie gyvenimą. Niekada nereikia prarasti vilties.

Vartotojas (-a): kaip lietus

Sukurta: 2017-12-06 08:24:55

Liūdnai, taip be galo liūdnai, vos juntama ta viltis, tik „sulaikyk“... Neiišvengiamybė :(

Vartotojas (-a): Audronaša

Sukurta: 2017-12-05 13:41:11

Pritariu Vasarai.

Vartotojas (-a): Vasara7

Sukurta: 2017-12-05 12:23:46

labai gražus sonetas apie gyvenimo trapumą ir prasmę...