Per daug ilgai...

Ir vakaras ateis.
Ir rytas vėl ateis.
Bet liks kažkas per daug ilgai užtrukęs...
Laimingi kelsis paryčiais,
O tu –
Kol mėnuo neišbluko.
 
Kol supasi ant medžių nerimas tamsos –
Juodi skivytai nunešioto rūbo...
It šaltkrėčio išpiltos pievos nurasos
Ir prie kaktos tyla priglaus vis lūpas.
 
Pajusi bučinį.
Darysis net baugu –
Beviltiškai, beviltiškai nutolę...
Atrodys, kad nėra nei priešų, nei draugų –
Tik Viešpaties pakibus aureolė
Virš to, kurio tu niekad nepajėgtum teist.
 
Naktis paslėps spyglius –
Liks skausmas bukas...
.........................................................................
 
Ir rytas vėl ateis.
Vėl vakaras ateis.
Ir vėl negrįš kažkas per daug ilgai užtrukęs....
 
2017 m. lapkričio 3 d.
 
kaip lietus

2017-12-03 23:24:24

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Vasara7

Sukurta: 2017-12-04 21:02:41

kokia iškalbinga ir graži pabaiga...puikus apibendrinimas

Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas

Sukurta: 2017-12-04 19:32:01

Nuostabus, nors ir skausmingas kūrinys, kaip ir kiti Jūsų kūriniai.

Vartotojas (-a): Užuovėja

Sukurta: 2017-12-04 17:06:28

Laukimas nebūna be atsako. Ilgai išlauktas - širdimi išnešiotas ilgam priglunda. Ačiū autoriui.Puikios eilės.

Vartotojas (-a): Audronaša

Sukurta: 2017-12-04 09:42:18

Taip jautru, švelnu ir ilgesinga.

Vartotojas (-a): bitėžolė

Sukurta: 2017-12-04 09:37:52

Tobulai pasakyta... skausmingai...

Moderatorius (-ė): KitaJūra

Sukurta: 2017-12-04 08:34:47

"Naktis paslėps spyglius –
Liks skausmas bukas..."
Ilgesingai jautru...gražu...AČIŪ