Apie aštuntą valandą vakaro Vincas pagaliau ėmė snūduriuoti. Rudens vakaro dangų dengė stori juodi debesys, mėnulio nesimatė. Senis užsidengė galvą stora pūkine antklode, kad greičiau užmigtų, ir paniro į malonius vaizdinius. Užplūdo gražūs prisiminimai iš praeities. Jis prisiminė, kaip susipažino su žmona Violeta, kaip gimė sūnus ir dukra. Tada jam buvo per trisdešimt metų, prisiminė. Jis buvo sveikas ir energingas, tarsi eržilas. Daugelis moterų taikėsi į jo širdį, nes buvo aukštas, lieknas juodbruvis, lengvai bendraujantis, tačiau, nudegęs sparnus vieną kartą, jis nesiryžo su kuria nors labiau suartėti, jei ne vienas keistokas atsitiktinumas.
   Pagaliau Vincentas užmigo, paskendo tamsioje naktyje, savo juodame autoportrete... Užplūdo sapnas. Dabar jis vienas, braidžiojantis po nežinomo miestelio gatves. Tik kur ne kur namų languose degė švieselės, apšviesdamos belapių medžių kamienus. Jie atrodė it žmonių figūros su savo gyvenimais ir likimais.
   ,,Ko gi ieškau šiame mieste ir kodėl naktyje? – sapne uždavė sau klausimą Vincentas. – Gal ramių ir šiltų namų, o gal tos vijoklės moters, apie kurią kas kartą susapnuoju?“ Tačiau šias jaudinančias mintis nutraukė pavojaus signalas, šliaužiantys grėsmingi tankai, skrendantys tamsiame danguje lėktuvai, karių grėsmingi siluetai, slenkantys vis arčiau ir arčiau Vincento. ,,Kur slėptis, gal už medžių šešėlių?“ – ieškojo išsigelbėjimo. Kažkur netoliese blykstelėjo liepsna ir trenkė kurtinantis sprogimas. Senis krūptelėjo ir suklupo. Šalia žiovavo gili juoda duobė. Vincentas pažvelgė į dangų ir pamatė, kaip grėsmingo lėktuvo prožektoriaus akinantis spindulys ieško jo. Senis bandė slėptis už namo, bet lėktuvo šviesa ir ten surado jį. ,,Amen, kaput! – persižegnojęs dar spėjo pagalvoti: – Baigta!“
   Senis pabudo žadinamas žmonos Violetos. ,,Tai ką vėl susapnavai, kad šaukei per sapnus ir blaškeisi lovoje?“ Vincentas nieko neatsakė žmonai, tik skubiai apsirengęs išėjo į lauką parūkyti.
   Saulė jau švietė virš namų stogų, katė Kati jau laukė savo pusryčių...