Kaip seniai, kaip ilgai gyvenu
Jau ne vieną tūkstantį metų.
Per galaktikas kelią minu,
Aš – visur... Manęs niekas nemato.
Aš – visur, visada, niekada,
Ateity, nebūty pasiklydus.
Akimirkoje – amžina...
Laikinai, netikėtai pražydus
Gyvenu, jau seniai gyvenu.
Per laikmečius ranką ištiesus,
Neprisimenu, kas esu...
- - - - - - - - - - - - - - - - - - - -
Prieš mane, po manęs – amžių tiesos...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): baltoji varnelė
Sukurta: 2017-11-28 10:19:23
Ak, iš kur? Kur eini?
Tau galaktikos moja...
Kuri gi tu gyveni,
Pasakyk, atkaklioji?
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2017-11-27 19:46:29
Originalios, labai įdomios eilės.
Vartotojas (-a): Užuovėja
Sukurta: 2017-11-27 17:47:15
Dieviškai gražus ir prasmingas kūrinys. Ačiū autorei.
Vartotojas (-a): Audronaša
Sukurta: 2017-11-27 12:52:31
Tikra tiesa, gyvenam paslaptyje.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2017-11-27 12:41:12
labai gražios mintys...