– Dievaliau, saulytė jau kur dangun užkopus, o aš dar pataluos... Dievaliau, Dievaliau, ar taip būdavo? Pirmoji auštant žygius aplėkdavau...
   Ritasi Bobulytė iš lovos padejuodama, skaudamus šonus pasiglostydama.
– Skauda, oi kaip skauda... nieko, nieko, praeis... dar keli žingsneliai, dar... jau  lengviau, jau sparčiau sąnariai sukinėjasi... Vai ko sulaukei, vai ko... nerangi, kaip kerėpla... Anūkėlė taip saldžiai miega...tegu pamiega... į darželį nebereikia... rudenį jau į mokyklėlę... tokia dar mažutė. Kad dar metelius namie pabūtų... juk nė šešerių nebus, kai kuprinę užsikabins.

   Rabždinasi Bobulytė laiptais žemyn, skaudamą koją taikydama patogiau pastatyti, kibiomis rankomis turėklą graibsto. Vaikai kvietė pirmam aukšte lovą pasistatyti... užsispyrė: dar palipu, dar galiu. Nelaidokit pirma laiko... Tyliai veria duris, stveria kibirus ir kinkuoja tvartan, kur nuglosto kiekvieną jos pusėn pasuktą snukutį, paplustina ausis, patrina tarpuragius ir, kiekvieną pakalbinus, nerangiai pritupia prie šilto gyvulėlio šono. Pajutusi ant spenių rankas, ožka padeda ant peties galvą ir, pamažu judindama žandikaulį, kramto atrajas, šnopuodama savo kvapą tiesiai Bobulei į ausį, tarsi pasakotų savo sapną. Pieno čiurkšlės plakasi į kibiro šonus, putomis kyla aukštyn, pučiasi, pamelžus paskutinę, taikstosi išsiversti per kraštus. Bobulytė sunkiai stojasi, prisilaikydama ožkelės nugaros, ir neša brangų skystimą trobon. Ten perleis per tankią drobės atraižą ir surikiuos stiklainius ant stalo, sklidinus saldaus pienelio. Po keleto dienų šis nuostabus skystis virs gardžiu sūriu ar įdaru varškėtoms bandelėms, kurias taip mėgsta vaikai. O vakaro pienelis bus grietinei ir sviesteliui. Dabar Bobulytė ima kitus kibirus su skanėstais ožkytėms. Neša, dalija, glosto gauruotas nugaras, kalbina. Mažuosius mekentojus ir glėbin paima, pilvukus pakutena. Neša žolę, dalina visiems, apžvelgia žiaumojančius snukučius: ar visi godžiai peša, kramto? Gal pasilpęs, gal vitaminų reikia?
   Tapena Bobulė daržan pasiramsčiuodama kapokliu, lenkiasi virš daržovių lysvių, purena žemelę, rausto nenuoramas piktžoles, paglosto morkos daigą, kalbina greičiau augti, paglosto lapelius, grumstelius patrupina. Žirniams įbeda vytelių. Pasklaido bulvių kerelius: ar nesivarto bjaurybės kolorado vabalai.
– Mama, mamyte, ir vėl tu tokia ankstyva, – barasi atėjusi daržan dukra. – Pamiegotum ilgėliau...
– Prisimiegosiu, vaikeli, jau greit prisimiegosiu. Kol dar galiu, tai ir džiaugiuosi gyvenimu.
– Mamyte, eik pavalgyt, avižų košės išviriau. Aš dabar paravėsiu... tu su vaikais pabūk.
– Gerai, gerai. Pipiriukai jau manęs pasiilgo...
   Ir linguoja kumptelėjusi Bobulytė trobon. Vis tik sunku ravėti, paskui ilgai nugara nebeišsitiesina. Perlipusi slenkstį, glosto ją apspitusias mažas, papurusias galveles, spaudžia, glaudžia prie savęs, kalbina, sodina prie stalo ant kėdžių, deda į lėkšteles košės. Ir vėl valgo mažos burnelės, paragintos Bobulės, nors mama ką tik buvo visus pamaitinusi. Su Bobulyte skaniau, smagiau. Pavalgius visi kartu plauna indus, šluosto grindis, kad piktosios dulkės ligų neatneštų. Paskui visi prie stalo mėto kauliuką, stumdo ant žaidimų lentos figūrėles ir kiekvienas viliasi iškrisiant tą laimingąjį skaičių pergalei. Paskui visi gražiu būreliu eina pasivaikščioti. Oi kiek daug įdomaus pamato ir sužino mažieji! Po vaikštynių labai skanus būna valgis, o pavalgius žvitrios akytės ima blaustis, siaurėti, galvelės svyrinėja į visas puses ir Bobulė skuba visus suguldyti į minkštas loveles. Apklosto, apkamšo, pagauna įkyriai puldinėjančią musę ir palikusi ramiai šnopuojančius eina ieškotis sau naujo darbelio. Bet šiandien dukra pasiūlė:
– Mamyte, kaip seniai bebuvai pas draugę... ar nemanai, kad laikas aplankyti?
– Tai kad bemaž kiekvieną dieną telefonu pasikalbu...
– Mamyte, imk mašiną, lėkit pasivažinėti...
– Oi , vaikeli... – tik suplojo rankom Bobulytė, – o gal tikrai?

   Gražią, saulėtą popietę rieda mašiniukas į Biržuvėnus, veždamas Bobulytę ir jos draugus pasižmonėti. Čia kalniukas, čia pakalnėlė, čia posūkis kairėn, ten – dešinėn. Ve, jau ir dvaras. Dideli, gražūs medžiai, šakas kerpėm pasidabinę, dar gražesni vazonai su gėlėm, didesni už pačią Bobulytę ir jos draugus. Veria trijulė duris, eina vidun, o ten jau prasidėjus ekskursija... Prisijungia. Ant didžiulio valgomojo stalo išdėliota virtinė spynų ir raktų. Bobulytė kiekvieną apžiūri, pačiupinėja. Nagingų būta žmonių. Ne fabrikuos gamintos, kaimo kalvio žaizdre užgimusios. Ponų giminės ir jų istorijos nelabai rūpi Bobulei. Tai jau tolimoj praeity, kas ką besugaudys, kas ten kaip buvo. Va, sekreteras – kitas dalykas. Gėlytės lapelį pakėlei ir atsiveria slaptos durelės. Nei tau spynų, nei raktų, svetimas neįeis, nesuras. Kad taip Bobulytei kas tokį stalčiuką... et... numoja ranka ir toliau eina, grožisi senovinėm indaujom, spintom, krasėm ir veidrodžiais. Aha! O čia kas!? Hipnozės aparatas!.. Labiau į siuvimo mašiną panašu... Sėdasi Bobulytė, mina pakojas, sušvytuoja, sumirguoja ratai rateliai. Vienas pirmyn, kitas atgal. Akys tik raibsta... rodos, kad pati ima kilti aukštyn. Išsigąsta, nusitveria stalo briaunos, apsidairo. Tfu, kad tave devynios, na ir įsižaidė... mažvaikė... Keliasi, netvirtu žingsniu vejasi kitus, jau einančius į balkoną.
– Laba diena... – sveikinasi su sėdinčia ant sofos... a, kad tave galas kur... raganėlė besėdinti. Prisėda ir Bobulyte greta. – Na, kaip tu, sese vyresnėle? – kalbina. Prie kito raganėlės šono prisėda Staselė. Romusis fotografuoja...
   Iš balkono visi kyla į palėpę. Laiptų aikštelėj skrynia kaustyta. Iš šono lenkta rankena kyšo lyg mėsmalei. Gidas sako, kad ten dvaro vaiduoklis uždarytas, ir pasiūlo pasukti rankeną, pakalbinti vaiduoklį. Maktingas vyrukas griebia rankeną ir sukteli... skrynioj kad sužviegs, kad sudejuos!.. paskui jau tik ištisas žvangėjimas ir bildėjimas... Ausis visi delnais paslepia, o gidas juokiasi ir atvožia skrynios dangtį. Viduj paprasčiausias alkūninis velenas su daug pritaisytų įvairių skambalų. Jie ir žviegia, džeržga nuo judesio. Smagumas neišpasakytas!.. Apžiūrimi kaminai, slapti užkaboriai, papasakoja, kaip kilo gaisras, kaip gesino, kaip atstatymo metu lobį rado... Nugi įdomu, įdomu...
   Grįžta trijulė per parką prie mašinos. Staselė išsitraukia iš kišenės maišelį ir visi renka nuo šakų nukritusias barzdotas kerpes. Maišelis jau beveik pilnas. Žiemą Staselė iš jų darys gražius daiktelius.
   Vėl kalniukais ir pakalnėm rieda mašiniukas. Stabteli miestely, kur keliaunykai pasivaišina ledais. Sustoja prie didelio kalno. ŠATRIJA. Kopia Bobulytė kalnan papūkšdama, parankėn Staselei pasikibus. Stabteli, atsikvepia, pasigroži vasarėlės žaluma ir vėl kopia. Viršūnėj kalno vėjas nemažas ausysna pučia. Staselė šalikėlį rišasi, Bobulytė delnais ausis prisidengia. Dairosi, stebisi, kaip toli matyti... kaip toli.
– Vaje, vaje, o kas ten pakalnėj? – stebisi Romusis.
   Gi ragana ant šluotos joja. Šalia laužas rūksta, didžiulis katilas kybo. Iš jo ragana samčiu kabina ir lėkštėsna deda žirnių košę su aviena. Samtis didelis! Tik vienas euras! O kvepia! Seilės tįsta... Leidžiasi trijulė žemyn ir ragauja košę, gira užsigeria. Neįveikia suvalgyt, nešasi mašinon. Laikas namo. Jau saulelė žemai.
   Privažiuoja Bobulytė savus vartus ir dairosi. Čia jos troba ar ne jos? Vartai gėlėm ir balionais išpuošti... kiba dukra slapčiom ženijas? Pro atvirus langus šviesa plieskia ir muzika groja. Gal ne čia pataikė? Galva apsisuko? Sapnuoja? Nu ne! Čia jos namai! Suka vairą kieman Bobulytė, o ten draugų būrys, maršas, tortas ir... „Ilgiausių metų...“
   Vai vai. Susigraudena Bobulytė: o kur mano šiandienos draugai? Nepakviečiau... Bet čia ir Staselė su Romusiu pro vartus įsuka... susikimba rankos ir pajuda ratelis... Bobulytė vidury...

   Širdelė tuksena: Bobulyte, dar vienais metais pasenai...