Bijodamas nebeužmigti, jis tamsoje susirado degtinės buteliuką, kurį buvo pasislėpęs nuo žmonos batų dėžėje, ir gurkštelėjo nemažą porciją. Kadaise dirbtas pedagoginis darbas išgraužė nervus į neigiamą pusę, ir iki šiandien dar negali atsigauti. ,,Reikia kažkaip užmigti, reikia!“ Tik gal po kokios geros valandos pagaliau užmigo, bet ir vėl tęsėsi tas prakeiktas keistas sapnas. Dabar jis visai šalia geležinkelio stoties, tačiau jau vienas, it pirštas, prie traukinio bėgių. Tamsa ir rūkas neleido įžvelgti, kurgi tas traukinys. Jo išsigandusios akys spokso į rūke paskendusį šviesoforą, ryškiai mirksinčią žalią šviesą. Traukinys kažkur tolumoje suūkė, sugergždė bėgiai. Senis blaškėsi, kaip pelė spąstuose, nežinodamas, kaip iš jų ištrūkti. Apėmė baimė ir nežinia, kai netikėtai prieš save išvydo aukštą, stambaus sudėjimo žmogaus siluetą. ,,Atiduok pinigus!“ – iškošė pro dantis žmogysta ir užsimojo peiliu. Savigynos instinktas greitai suveikė, nors jis pats buvo liesas ir išdžiūvęs kaip šakalėlis, tačiau jėgos dar turėjo. Reikia sprukti, kol nevėlu, pagalvojo ir leidosi bėgti kiek įkabindamas per nežinomus namų kiemus ir nežinia kur. Kūną išpylė šaltas prakaitas, širdis, kaip pagautas plakis, ėmė spurdėti tankiai. Bet jo kelyje pasitaikė tas nelemtas nemažas akmuo, kuris pasimaišė po kojomis. Šlioptelėjo visu ūgiu, išsitiesė it kulkos pakirstas.
     „Ką vėl susapnavai?“ – iš miegų pabudinta trenksmo paklausė žmona, kai šis iškrito iš lovos ir veidu trenkėsi į radiatorių. „Košmarą“, – keldamasis nuo grindų teištarė. Skaudėjo žandą ir kaktą, ant kurios iššoko guzas. „Uždėk ledo“, – patarė žmona. Dar neatsigavęs nuo patirto sapno ir kritimo, senis nusvirduliavo į virtuvę, atsidarė šaldytuvą ir iškrapštęs iš šaldymo kameros ledo gabalėlį užsidėjo ant skaudamos vietos. Skausmas šiek tiek aprimo, bet baugu buvo vėl atsigulti, kad nesusapnuotų kažkokio košmaro. Laikrodis rodė trečią valandą nakties. Mėnulis vis dar švietė ryškiai. Ką daryti, mąstė jis, gal išgerti šilto pieno, kaip patardavo amžiną atilsį motina, o gal geriau vėl gurkštelti iš paslėpto buteliuko iki galo? Bet kas iš to? Galvoje vis sukosi vaizdiniai, kuriuos jis ką tik susapnavo. Ir kas ta moteris, kodėl traukinys nuvažiavo palikęs jį vieną. Ką tai reiškia? „Eik miegoti, – iš miegamojo išgirdo žmonos kvietimą. – Neblūdyk!“ Aišku, ji net nežino, ką susapnavo jos vyras ir kodėl iškrito iš lovos. Bepigu jai, kai gali ramiai miegoti. Geriausia būtų galvoti apie malonius dalykus: šniokščiančią jūrą, kurią jis su žmona kasmet aplanko, nuo saulės įkaitusį smėlį, baltus debesis, kuriuos gulėdamas paplūdimyje mėgo stebėti, ir virš bangų sklandančius kirus. Senis jautė, kad iki ryto jau nebeužmigs, tad nusliūkino į savo darbo kambarėlį, kaip jis pats įvardijo, ir atsidaręs langą užsirūkė. Praviras langas atnešė rudenio dvelksmą – danguje šiaurinė. Jis pažvelgė į veidrodį, į savo raukšlėmis išvagotą veidą, paskui į autoportretą ir nusipurtė. Nepanašus, davė sau priekaištus, kažko trūksta. Gal vidinio, o gal spalvinio sprendimo. Surūkęs cigaretę, išsiėmė iš spintos senai užmirštą dažų dėžutę ir teptukus. Gal vėl reikia pradėti tapyti, pagalvojo, juk kažkada neblogai sekėsi.