Santrauka:
ne poezija, kalbėjimas į tylą
Gal kokia laumė tau išpranašavo,
Kad taip sutrumpinai kelelį savo?
Dabar kiti tau vietos paieškos
Paskutiniajam guoliui ant lentos,
Arba keraminio, dužaus palydų indo
Pilkajam pelenui. Gyviesiems spindi
Saulužė, mėnuo ir žvaigždė vakarė...
Tik išėjai – ir durys užsidarė,
Atgal sugrįžti jau nebegalėsi,
Nematomas blaškysies netoliese.
Ir pavydėsi net baltos žvaigždės,
Kuri pro langą jau kitiems spindės...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2017-11-20 13:41:29
Kelelis... ir nebūtis... Geras kalbėjimas.
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2017-11-20 11:37:01
Kam norisi neeilinių įspūdžių, pamąstymui.
Vartotojas (-a): atkaklioji
Sukurta: 2017-11-20 11:34:00
Skaudi, trapi tema, bet kažkaip pozityviai pažiūrėta, neteisiant, nesmerkiant...
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2017-11-19 17:55:15
Pamąstymui apie kelius ir jų trumpėjimą ir kitokias duotybes...
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2017-11-19 16:30:11
egziztencinis, verčiantis pamąstyti...
Vartotojas (-a): aurimodalia
Sukurta: 2017-11-19 12:36:48
orakuliškai !}
Vartotojas (-a): Ramunė Vakarė
Sukurta: 2017-11-19 10:12:03
Daug sutalpinta šiame apmąstyme.