Išgijimo akimirkos tūpčioja vartuos laukimo,
Tarsi skruzdėlės kūnu nuogu ropinėtų,
Nebeverksiu, nekeiksiu aš savo užburto likimo
Ir pusiaunakčius stingdančio miego korėto.
 
Nedraskysiu žaizdų, skausmo, sopulio, širsti neverta,
Tarsi akmenį šaltą prie virpančio kūno pridėjus,
Visos durys į ateitį šiandien užvertos,
Lieka piktšašiai odoje jai išsopėjus.
 
Tik kartosiu širdy aš to ilgo laukimo motyvą,
Davus atkirtį mirčiai, atvėrusi gyvasčiai langus,
Sunksis medžių kamienu nematomi syvai,
Plyš iš ilgesio mėlynai raustantys dangūs.

Išgijimo akimirkos tūpčioja vartuos laukimo...