Santrauka:
Mintys iš dienoraščio, 2009 m. sausis, Santariškių klinikos, 8-as aukštas
Pirmą kartą mačiau tokią pūgą –
Iki panagių gėlė tyla.
Rodos, nieko neliko, kas buvo –
Ir suvokti sunku – kas yra...
Tiktai plaikstosi sniego paklodės
Ir po kūnu – paklodė balta...
Prieš akis viens po kito – vienodai
Lašas... Lašas... Gyvent!.. Į tave...
Pėdos žemės negali pasiekti,
Netgi lova – be galo aukšta,
O po ja – skuba svetimas miestas,
Tiktai lašas – lėtai... Į tave...
Pirmą kartą taip garsiai kalbėjo
Ant stogų, pūgai siaučiant, tyla...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2017-11-15 14:49:05
Belankant sunku, bet kai į tave laša..., todėl šis momentas ne visiems suprantamas...
Skaudus prisiminimas Jūsų eilėse...
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2017-11-15 11:36:48
nežemiškai jautru ir įtaigu...
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2017-11-15 11:26:25
Kam neteko šito išgyventi, tam sunkiai įsivaizduojamas tas jausmas, kai balansuojama ant briaunos.
Tyla - atspindi visą gamą jausmų.
Kadangi man artimas toks išgyvenimas, glaudžiu ir tariu: "Ačiū".
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2017-11-15 10:29:31
Kokia iškalbinga tyla, sopanti, gelianti, nepermaldaujama!...
Vartotojas (-a): Audronaša
Sukurta: 2017-11-15 09:34:55
Gilus apmąstymas baltoje tyloje.