Lapkričio paukščiai darganas geria,
Medžių nuogumą apklosto giesme.
Plikos lyg pilkas akmuo šalia kelio,
Šakos lyg rankos į dangų iškeltos
Visos panirę pilkam laukime.
Lapai ant tako spalvų netekę,
Paletė išbluko tirštam rūke
Ir akvarelės staiga pritrūko,
Baigėsi spalvos ugniniam skliaute.
Ir aš lyg medis, lyg rudenio paukštis
Dienas išmėtau tarsi lapus.
Diena rudenė akis jau užmerkė,
Priglunda vakaras skruostu šaltu.
Žibintai gatvių tarsi karoliai,
Dalina šviesą tarp medžių nuogų.
Ir aš lyg medis, lyg lapkričio paukštis,
Einu per laiką gruodu baltu.
Laiko voratinkliai gijom nutįsta
Ir vėjy išnyksta aidas dienų.
Kur benuklystum, ką bedarytum,
Tu neišvengsi rudens dienų.