Suku tarp pirštų
šventą ryto sruogą,
manydama save iš naujo
ir kitaip sutvert.
Šypsausi lūpomis
lygu šermukšnių uogomis,
kankinu save mintimi,
kodėl jaunystėje
neleidau sau tos ryto
šventos sruogos pakantumu
džiaugsmingai įsitvert.
Kad taip sugrįžti realiai
į tą pelkėtą šlaitą
su geltonais purienų atšvaitas,
harmoniją savo sieloje surasti,
priversti tamsų debesį išlyti
į gilias plačias marias.
Jaučiu, kaip slysta
ryto šventa sruoga,
palikdama ant pirštų apnašas
iš disharmonijos laikų.
Negali būt, ne, negali būti,
kad suvėlinau savajam rytui
sukurti džiaugsmo psalmę.
Bet ne paskutinis rytas, ne paskutinė sruoga
tarp pirštų slystanti šventu harmonijos ratu.
2017- 09-11
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2017-11-13 10:07:02
Turit savo stiliuką. Ir tai labai gerai. Skirčiau iš daugelio eilių.
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2017-11-12 10:11:36
Kad sugrįžti, kad surasti > negerai, tai kalbos klaida (bendratis su kad tikslui reikšti lietuvių kalboje netinka).
kad sugrįžčiau, kad galėčiau sugrįžti ir pan.
Jūsiškis variantas galimas, jei yra mintis (o, kad verkti tai verkti)
Turinys suprantamas. Ir, kaip jūsiškiam pasaulio vaizdui būdinga, sirpus.
Bet raiška – įdomesnės pirmos šešios eilutės, toliau... na, pafilosofavimai (kankinimas ir pakantumas dar kažkiek prasmiškai sužaidžia, nors ir nelabai aišku, kaip pakantumu įsitvert; viskas tebūnie – kaip jausmai ir mintys, bet poezijai maža aprašomojo pasakojimo – o tai čia sudaro pagrindą: neleidau sau, kad taip sugrįžčiau realiai, harmoniją savo sieloje surasčiau...).
(Komentaras iš esmės apie žanrą).