kažkada

Kažkada čia augo obelys,
Kažkada nuo jų aš skyniau vaisius,
Kažkada čia buvo šulinys
Ir takelis nuo namų link ežero pakrantės.

Nebeliko obelų nei šulinio,
Nei takų, išvaikščiotų kadais,
Tiktai ežeras, lyg gyvas liudininkas,
Rodos, kalbas su praėjusiais laikais.

Čia gyveno darbštūs žemdirbiai,
Arė, sėjo, gaudė žuvį ir vieni kitus mylėjo,
Daug dainų visokių jie mokėjo
Ir gražesnio žodžio nešykštėjo.

Niekas apie karą negalvojo,
Vien artojo darbas teviliojo,
Šešias dienas dirbo, o septintą 
Arklį pasikinkę bažnytėlės linkui.
 
Taip su Dievuliu sutarę,
Jie gražiai, laimingai būt gyvenę,
Iš toli atslinko baisus karas,
Visą kraštą siaubė karo maras.

Išblaškyti buvo visi žmonės,
Nebeliko nei padargų, nei pastogės,
Per stebuklą kas gyvi paliko,
Lyg našlaičiai vis ieškojo vienas kito.

Kaip giliai mes esam sužeisti,
Kaip giliai paniekinti ir apleisti,
Dar ir šiandien su savim kovojam
Ir negalim atstatyti, ką sugriovė.

Kiek reikės dienų, lietaus ir saulės,
Kad atgimtų vėl naujai pasaulis,
Užaugintų laisvą, taikų žmogų,
Kurį nebaisu priimt po stogu.
poeta

2017-11-11 23:42:44

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Rena

Sukurta: 2017-11-14 04:35:24

Skaičiau ir viskas atgimė tarsi tai buvo vakar... Graudu dėl dabarties.

Vartotojas (-a): kaip lietus

Sukurta: 2017-11-13 10:09:33

Nenoriu nuliūdint, nes ir pačiam liūdna. Manau, kad niekada... :(

Vartotojas (-a): romansier

Sukurta: 2017-11-12 05:27:52

Kiek reikės dienų, lietaus ir saulės?

 

Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas

Sukurta: 2017-11-12 00:45:00

Prasmingas savo realumu kūrinys.