Neverkit, dienos, liūdesy išblėsusios,
nors saulė danguje – begęstanti ugnis,
tu rankomis žarstai tik smiltis, vėsą,
regi, kaip šviesą vėl užstoja drumstas debesis.
Dar būtį sopančią delnais ir lūpom liesi,
skaičiuosi akmenis ir plėnimis pavirtusias naktis,
be sapno, be svajonės kasdienybės srautas liesis,
vis klausi nebyliai – kam ir kodėl esi dar vis?
Kokia prasmė žvaigždžių ir dulkių šokio?
Kas amžinas? O kam užmerks mirtis dienas?
Praeina visa, tu verki, kada nakties pamėklės juokias,
ir tu iš jų – paklaikusių, pamišusiom akim – viena.
Nors būti angelo ar demono glėby nemoki,
bet jis išnykdamas ištars – paskui mane eiva!
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2017-11-10 16:38:59
Graudus, prasmingas sutemų sonetas...
Vartotojas (-a): Sutemų Sesuo
Sukurta: 2017-11-10 08:25:16
...jausmai iškalbingai kalba per nakties ir žvaigždėto dangaus esamumą...
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2017-11-09 19:58:37
Skaudžiai prasmingas sonetas.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2017-11-08 15:53:37
gražus sonetas, gili prasmė ir jautru...
Vartotojas (-a): Rasojimas
Sukurta: 2017-11-08 15:20:46
įtaigiai, palietė...priglausiu
Vartotojas (-a): Audronaša
Sukurta: 2017-11-08 11:47:14
Prasmingas apmastymas apie tai, kas nuo mūsų nepriklauso.