Vėlu – sakau – vėlu,
tamsa uždangsto langus,
paduota vėjo – per mažai!
Pamiršę rodykles pasukt į šviesą,  
atsukę nugaras už tai, pro šalį
laiko matininkai  eina.
 
Kada, jei ne dabar nubust
ir nert į šitą rytą,
sutikus išlydėti kuo greičiau šventes,
rimtais veidais už vaišių stalo
sėdi ne šventieji, nagus ligi šaknų
suleidžia tik lietus.
 
Rusent! – Per švelniai įsakai.
Privaloma! Patikliai kaip prieš audrą
pečius suglaudus paniūniuoti dar
kartelį vieną,
kol atsiplėšę liepos alsavimo
ir trupinį dangaus,
 
užauga dilgėlės ir žmonės
albume.