šliaužia dienos
ruduo
aš kalbuosi su vėju
lapų šokį ugninį įsimylėjus

ir jaučiuos
tarsi vasarai kuom nusidėjus
įsileidus į sielą vėsią rimtį
rugsėjo

blaškos mintys
su paukščiais išskrist nenorėję
dengias baimės šydu 
abejonėj kalėję
 
laisvės kvapo glėby
pakalbėsiu su vėju
gal papasakos man
ką patylom kuždėjo
romiai mirštantys lapai
pasirinkt  negalėję

tik lemties verpete
skrist kur siela laisvėja
------
jau ruduo
nuogo medžio jėga
aš stovėsiu prieš vėją
baimę būti savim
savyje nugalėjus