Baltasis Angelas

Tamsiausią naktį pas poetą
katės žingsniu Baltasis Angelas
atėjo.
„Tu nebijok manęs, eilėraščiu nupiešk
manąjį portretą.
Nedeki žvakių – juk šviesu,
AŠ ŠVIESA“, –
angelas pasakė.
Ir gal ranka, o gal sparnu
atvertė baltą lapą...
„Tu privalai su manimi
praleisti ŠITĄ naktį,
eilėraščiu mane nupiešk –
į Žemę ateinu tik kartą
per tūkstantį metų“...
<>
Lape ryškėja taurus veidas,
krūtinė atlapa,
balti batai užtempti ant baltų kelnių,
galva į šoną pasukta.
Pečiai jo – platūs, rankos švelnios,
akyse – rodos, Saulė uždegta.
Apsiaustas ilgas ir palaidas...
<<>>
Vos tiktai ryto spindulys
prisilietė prie Žemės krašto –
pradingo svečias...
Ir išvis, ar JĮ tikrai poeto akys matė?
Portretą, pieštą visą naktį,
Angelas išsinešė su savimi,
Tiktai –
paliko baltą, tuščią lapą
ir savo pėdas poeto atminty...
 
B.K.- Žiemgalos bitelė
2017-11-07
Raktažolė51

2017-11-07 20:20:58

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas

Sukurta: 2017-11-09 18:54:59

Malonus sapnas.

Vartotojas (-a): Audronaša

Sukurta: 2017-11-08 09:58:35

Puikus sapnas.

Vartotojas (-a): Sutemų Sesuo

Sukurta: 2017-11-08 09:13:17

Portretą, pieštą visą naktį,
Angelas išsinešė su savimi,
Tiktai –
paliko baltą, tuščią lapą
ir savo pėdas poeto atminty...

...taikliai...