Antraštė

Vaikystėj, jaunystėj, nors ir rašydavau eilėraščius, niekada jų niekam nerodydavau, neskaitydavau, nors ant sąsiuvinio ir nebuvo užrašyta – Sau, iš tiesų rašiau tik sau ir kitokia mintis nė nekilo. Neatrodė svarbu, neatrodė kam nors, be manęs, reikalinga.
Kažkurią dieną supratau, kad atėjo metas užrašyti tą Sau kompiuterio ekrane, pradėti naują skyrių ir daugiau nebegarsinti savo minčių, jausmų. Kodėl? Todėl, kad tik sau žmogus gali būti visai atviras. Kada nors, anksčiau ar vėliau, turi ateiti tokia diena. Štai jau kurį laiką ir rašau – sau.
Šiąnakt skaitinėjau tuos nerišlius tekstukus ir nustebau – beveik visus esu juos įkėlusi į svetaines žmonių teismui. Tai koks čia sau?
Ir dar supratau, kad nešiojuosi daug atsiminimų, kuriuos norėčiau ištrinti, paneigti,  užmiršti. Apie juos niekur nesu rašiusi ir greičiausiai nerašysiu, netgi po rubrika Sau.
Jei būčiau juos užrašiusi, tokią naktį kaip ši, skaitinėdama savo užrašus, jų tikrai neskaityčiau, paskubom perversčiau lapus ir dar, kelintą jau kartą, desperatiškai stengčiausi pamiršti, pamiršti, pamiršti! Tam, kad jų nebūtų buvę, tereikia tiek nedaug – mano, vienos mano užmaršties, bet tai neįmanoma, kol esu gyva. Kiekvienas nešiojamės daugiau ar mažiau tokių atminimų, kurie įsirėžė neištrinamai, juo skaudesni, tuo ryškiau.
Žmonės buvo atlaidesni man, negu aš pati, daugelis jau seniai pamiršo tai, ko aš pamiršti niekaip negaliu, arba dovanojo. Arba jų paprasčiausiai nebėra. Ačiū jums, kad išeidami išsinešėt žinojimą ir man niekas nebegresia.
O ką darau aš? Ogi rašau, rašau, rašau... Liudiju. Jei nesunaikinsiu savo raštų ir man išėjus jie liks gyventi, neišsinešiu, mano mirtis nieko nepakeis ir niekas neatsidūsės su palengvėjimu – paskutinė, žinojusi mano kaltę, mano gėdą, ją išsinešė į nebūtį ir jos nebėra! Tereikia tylėti pačiam.
Sunaikinti? Ištrinti savo atminties liudijimus ir numirti, idant niekam, sutikus mane, nebereikėtų nukreipti žvilgsnio, tarsi prisipažįstant – taip, aš dar atsimenu, tebesinešioju tą akmenį.

Paskaitęs mano kažkur išsakytas panašias mintis, senas bičiulis Pranucis parašė komentarą – tik netapk Gogoliu! Tada be žodžių pasižadėjau sau ir jam – netapsiu. Netapsiu Gogoliu, nes bet kuri patirtis žmonijai reikalinga, nesvarbu, gera ar bloga,  išsakyta ar neišsakyta, pamiršta ar ne, nes galima pamiršti, nusinešti į kapus žinojimą, bet neįmanoma to, kas buvo, padaryti nebuvusiu. Bet kurie mūsų poelgiai, netgi mintys, jausmai atliko savo darbą, palikę įspaudą visatoje ir tai amžina. Kada nors, jau be mūsų valios, tai atsikartos kitame laike, kitame kontekste, bet nebebus surišti su mūsų vardais. Tai kaip kaštoniniai, tankūs, supinti į storas kasas mano babūnės plaukai – jau po jos, estės mergaitės, gyvena penktoji žmonių karta, galėjusi paveldėti tuos plaukus, deja, taip neįvyko, bet būtinai įvyks – vaikščios kada nors kur nors mergaitė su kaštoninių, sunkių nuo vešlumo kasų vainiku tarsi su karūna ant galvos ir nieko nežinos apie Miną Reiman, estę iš kaimo nuo „pskovščinos“, ir tai nebus vien kasų vainikas, bet ir neįtikimai sunkus, bet kantriai, dorai išgyventas (iškentėtas?) gyvenimas savam laike, su savom negandom, džiaugsmais ir skausmais, tarsi antspaudų įdagais visatoje, kurių neišsineša net mirusieji. Viskas sugrįžta, viskas atsišaukia aidu.

Gamta, visata. Tai ne vien rūstūs, niūrūs, nepermaldaujami prokurorai, jei tik gali, besistengiantys dar pasunkinti kaltę. Ir ne teisėjai, teskaitantys vien storus įstatymų foliantus, po toga paslėpę jautrias širdis. Jos mėgsta ir paišdykauti, pažaisti žmonių likimais, o šie pasijunta bejėgiai, tarsi pliušiniai meškiukai vaikų rankose.
Blogiausia, kad gamta nesidomi, neskaito metrikų knygų.
Štai verkia gūdžią naktį vieniša moteris ir pati nežino, kas taip sugildė. Nemeilė. Nors nieko nežino, moteris jaučia – nemyli, nors niekas nieko jai nepasakė, nors jau gal nė nebėra tų, kas būtų galėję pasakyti. O gal atvirkščiai? Kvatoja, nors nieks nesupranta, kas taip džiugina, ko švyti laime savo varganame gyvenime? Ji žino, kad yra mylima to, vienintelio, nors ne taip užrašyta metrikų knygoje. Arba ima ir nusišypso sūnelis šviesia, nepakartojama, vienintele tokia kaimyno šypsena. Kas būtų pamanęs, kai metrikų knygoj... O, rodos, vien mėnuliukas tematė!
Jau švinta. Suvirpa ranka trinant. Ne, ne savo raštus, tik antraštę Sau.
Juk pasižadėjau, o žodžio visada laikausi – nebūsiu Gogoliu, netrinsiu, nedeginsiu rankraščių ir visai nesvarbu, kas kaip juos įvertins. Ir juos, ir mano gyvenimą – jis vertingas jau vien tuo, kad buvo.
Visi mes žmonės. Tik žmonės, ne prokurorai ir ne teisėjai, kiekvienas galim suprasti kitą ir nė vienas neturim pirmumo teisės mesti akmenį.
daliuteisk

2017-11-07 06:57:10

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): barbė

Sukurta: 2017-11-25 13:15:09

Sunkiausiai yra perlipti ne per kalną, o per save...

Anonimas

Sukurta: 2017-11-08 09:40:27

Tik taip atrodo, kad gyvename ir rūpime tik Sau...

Vartotojas (-a): Pakeleivis

Sukurta: 2017-11-07 19:57:02

Parašyta puikiai (tas man reiškia daug ką: kalbėjimo toną, gražiai atvirą patirčių tekinimą, įtraukiančių sutapimų prošvaistes, norą pritarti ir ne visai…).
Be abejo, ne vienas atrastų ką nors sau. Apie išgyvenimus, minčių pūgas. Ir apie tai, kas vyksta toje, man rodos, labiausiai poetizuotoje vietoje, kur kalbama apie visatos ir gamtos tvarką ir paišdykavimus (metrikų knygas jos skaito, figūrėles rikiuoja dar ir kaip, bet paliktas plyšelis mėnulio nosiai ir vienintelio meilei – o, būna ir tokių dalykų).
 
Prieštarauti sau tyliai ėmiau dėl šiokio tokio paradokso: visas įrašas persmelktas atlaidumo, tuo pat meilės žmonėms (iš esmės pritariu, kaip ir pabaigos sakiniams – visi mes žmonės, ne prokurorai, teisėjai ar kokie prisiekusieji), bet ar tikrai kiekvienas galim suprasti kitą?
Jei ir būna tokio noro ar pajėgumų… Kiekvienam savo.
Ar verta išrašyti tai, ko suprasti neįmanoma? Ar tai, ką net pats norėtum užmiršti?
 
Visatoj laikosi viskas, aidi aidais, eina ratilais, viskas turi kažkokią paskirtį, ir kaštoninės kasos kažkur atsikartoja (pagalvojau apie tokią mergaitę, ją sutikau, tai manoji tetulė Verutė – per kelias kartas ji vienintelė su kaštoninėm garbanom, o gyvenimas jos iškentėtas savaip).
Analogų, pasikartojimų pilna, jų buvo ir bus.
Bet kiekvienam savo…
 
Atverti savo ne sau – jei nori. Ir drįsti.
Asmeniniai mano drąsumai šiuo klausimu tokie: net kai nebelieka tų, kas atsimena kai kurias nesąmones (didieji pavojai tarsi praėjo), atsimeni tik pats ir turėsi iki paskutiniosios savo (kupiūruotuose ar ne) liudijimuose, visgi kai kuriuos (jei ne viską) atrodo verčiau ištrinti, po savęs nepalikti. Vertingos patirtys? O kam?
Nebent esi rašytojas, dengiąs savimi ambrazūrą – gal kam padėsi...
 

Vartotojas (-a): Rasojimas

Sukurta: 2017-11-07 12:48:19

puiki ir nuoširdi išpažintis, kurią lengvai pritaikyčiau SAU.. 
 

Vartotojas (-a): Sutemų Sesuo

Sukurta: 2017-11-07 08:05:55

...puikios, nuoširdžios mintys, tegu lieka tai ką per Aukščiausio duotybę sukūrėte, nes tai duotybė, negalima naikinti...