Tiems, kurie išliko tik senose nuotraukose ir atminty...
 
Negalvojai – ėjai, kur jie ėjo –
Dykumoj, kalnuose ar gatve.
Ir tareisi kitus nugalėjęs,
Nors išties nugalėjo tave.
 
Suklupai ir šliaužei, vėlei kėleis –
Nepargriovė tavęs, griovei tu.
Po kareiviškais batais – ne gėlės,
Bet mirtis be vardų, be veidų.
 
Gal verkei – šito niekas nematė –
Dūmų širma užvilko akis.
O ugnis – tarsi būtų gyvatė –
Sielą nuodijo. Ji neatgis.
 
Dar džiaugeis, jog valia geležinė –
Neįveiks nei audra, nei pūga...
Tačiau pėdas asfaltan įmynė
Aikštė̃j vėliavas savo laiką.
 
O minia ta – už nugarų liko.
Nors pirmasis gretoj – ir likai –
Lyg pardavęs save, lyg už dyką,
Niekada pats neėmęs dykai.
 
Supratai tapęs šovinio gilze –
Nugalėtojų niekas neteis.
Nusijuoks, jei ilgai nenutilsi...
Netikės, kad žinai ir matei...
.................................................................
 
Ir daugiau niekada neužmigsi –
Kartu ėję tau atmintį lies,
Kaip tada, kai mirtis buvo mirksnis,
Skrydis žiedlapio nuo obelies...
 
2017 m. lapkričio 3 d.