Memoria

Menu, buvai man saulė ir žvaigždynų akys,
buvai diena, buvai naktis – man viskas,
bet išėjai sudie nė nepasakęs,
dabar tik rasos ant žolės sutviskę.

Buvai man kelias, ne, ne takas,
dabar į dangų šauna juodas obeliskas,
po mano rankomis pravirkęs baltas lapas,
ir rašalas ant jo taip nelauktai nutiškęs.

Ne mano tai dejonė, ašara – ne mano,
ne mano žodžiai ir ne mano skausmas,
tik vėjo smuikas graudžiai sudejavo,
ir žvakė kapuose virpės ir lauks vis.

O kaip pajusti tartum gūsį dvelksmą tavo,
o kaip nors mirksnį vieną dar priglusti!
bitėžolė

2017-11-02 11:49:19

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Eiliuotoja

Sukurta: 2017-11-03 19:46:11

Širdimi rašytas, jaudinantis, puikus sonetas.

Vartotojas (-a): Sutemų Sesuo

Sukurta: 2017-11-03 09:51:00

tik vėjo smuikas graudžiai sudejavo,
ir žvakė kapuose virpės ir lauks vis.

...ši nuostabi, jautru...

Vartotojas (-a): Saulėlydis

Sukurta: 2017-11-02 22:21:00

Jaudinančiai tikra ir gražu

Vartotojas (-a): Vasara7

Sukurta: 2017-11-02 19:48:48

eilės tikros iki graudulio...

Vartotojas (-a): Rasojimas

Sukurta: 2017-11-02 15:12:45

stiprios eilės, pagavo...

Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas

Sukurta: 2017-11-02 14:04:13

Skaudžiai nuostabios eilės.

Vartotojas (-a): Audronaša

Sukurta: 2017-11-02 12:35:35

Labai jautrios eilės.

Vartotojas (-a): poeta

Sukurta: 2017-11-02 12:04:17

Labai jautrios ir giliai išjaustos eilės, ačiū