Taip nesinori man sakyt sudie...
Bet lapkritis pasako –
Tyliai krenta
Šešėliai lapų...
Lyg malda.
 
Ir tie,
Kur jau išėję, turi savo krantą.
Tik aš dar ne.
Ir tu, ir tu...
Kiti,
Kas čia aplinkui taria žodį šitą –
Gyventi mes kol kas vis pasmerkti.
Ir pasmerkti pasveikinti vėl rytą.
 
Tenai – kitoks.
Tik žvakių liepsnoje
Užsidega saulėtekiai ir upė –
Sustojusi...
Lyg veidrodis...
Joje
Matytum stovinčius,
Nes nieks neklūpi.
 
Matytum atvaizdus visų, visų,
Kurie, kaip tu kadais, klūpėjo šičia.
Klysti.
Labai klysti –
Nėra dausų,
Yra tiktai iš Žemės išprašyti.
 
Todėl taip nesinori man sakyt sudie,
Veikiau jau su Dievu –
Jis vienas jųjų.
........................................................................
 
Dar sklendžia lapas...
Perbėga skruzdė...
O Vėlinės nusitęsia takeliuose tarp tujų...
 
2017 m. spalio 30 d.