Vėl pila purvą ant didvyrių,
Ant partizanų, kankinių,
Kurie Tėvynės laisvę gynė,
Aplaistė ją savu krauju.
 
Teisuolių plunksnom apsikaišę,
Prirašę paistalų juodų,
Neslėpdami pagiežos tvaiko,
Dergia vardus tautos sūnų.
 
Galbūt atskristi neišdrįstų,
Jeigu nerastų čia savų,
Bjaurių teršėjų gimto lizdo,
Plėšrių maitėdų vanagų.
 
Ne spalio lietūs mums grasina
Ir nenuspėjama žiema,
Bet melo pilamos lavinos,
Hidros atgimstančios ranka.
 
Tik aklas gali nematyti
Pasauliui primestos klastos,
Čiuptuvų, kur šalyse kyšo
Ir laukia momento užgrobt.
 
Naivūs lietuviai vis dar kenčia,
Neatskiria minioj vilkų,
O jie šmeižtu dantis galanda
Prie amžinos garbės aukų.