Kada juodi plaukai uždengia dangaus veidą,
Akis vėl atsuka praeiviai ir praėję...
Aš daug galiu tą naktį sau pačiam atleisti,
Galiu užmigti nieko net nepažadėjęs.
 
Galiu tikėti rytdienos orų prognozėm,
Prieš užsimerkdamas linkėti labo ryto.
Ir apsimesti, kad už lango garsiai kosės
Tik lietus lietvamzdžiuos, o ne šuva išvytas.
 
Net nejutau, kad spalis baigia metų ratą
Ir visą prakaitą išliejęs ima dusti,
Kai pro rūkus, dulksnas nuogų šakų nematęs
Krituoliams lapams išpažįstu savo krustą.
 
Dabar tai – kasdienybė.
Tai – lemties sarkazmas,
Aš vienišumui leidžiu atokiau pabūti.
.....................................................................................
 
Nes juk juodi plaukai...
Juose nuskęstu
Ir praeitį paglostau tarsi moters krūtį.
 
„Tarsi...“ 2017 m spalio 24 d.
 
P.S. Krùstas (krusts) – išpažintis, šiaip retai vartojamas žodis...