Savęs tokio dar nebuvau girdėjęs. Tačiau  gal tai ne aš? Ir vis tik:
Skausmingai girgžtelėjo savyje
it durų vyriai netepti,
it skudurėliais plėšoma skara
ant motinos galvos nešiota.
Ir aš tikėjau, kad neamžini,
nors nenorėju taip
ir kantriai laukiau,
kada iš tolių tolesnių ateis žinia,
nepatikėti tiems, kas šitaip sako...

Šalis Savęsp kaip planeta –
visi rytojai ten
į amžinybę sutelkti.
Žmogau, ar tu žinai,
kiek angelų, velnių, dievų
su tavimi jau susitikę buvo?
Kažin, kokiu tarp jų mane matei?
Ar toliuose, kuriuos daugkart buvai,
įsiminei peizažuose ir tokį –
tai ne Adomas nuogas vaikšto su Ieva,
o tu... (atsiprašau),
o aš, žmogau.
Net rojaus ten nėra,
o tiktai ji, Ieva, ir...

Savęsp šalie, tavo orbitoje esu,
ir nuodėmes kaip gintarą renku.
Išlydysiu į statulėlę,
Tik kažin, ar pažins kas nors?
Bet paukščiai tūpiasi man ant delnų
ir pirštai kalba liežuviu,
kurį kadais tikrai girdėjau.
 
  Kur aš toks? Kokioje vietovėje? Ir ar toli nuo čia, nuo dabar? 
  Netariu, kad toks žinojimas man labai reikalingas, bet atsiranda nuovoka, kuri atsiskiria nuo kasdienybės, klajodama, vaikščiodama, neršdama po ją. Žinau, suprantu, kad taip neturėtų būti ir priverstas galvoti, kad čia pradeda veikti kitokia  pajauta, kitoks regėjimų suvokimas.
  – Dieve,  baik, – prašau,  meldžiu, reikalauju, tačiau reikalai darosi painesni. Pradedu įtarinėti savyje esant kliedėjimą, kaip man dvasiai reikalingą atokvėpį, paspirtį. Ir jai reikia į ką nors atsispirti. O į ką, kai nei  lazdos, nei tvoras ar sienos nėra? Pagaliau, ir pats  jau neblogai supratau, kad žmonių pasaulyje man pagalbininkų daug neatsiras, betgi dar vis girdžiu, kai pasakoma, kad nėra padėties be išeities. Niekuomet netikėjau, kad taip yra, bet – stop, nes iš tiesų verta  pa... pa...  pa... pamąstyti, kas yra įvardinama „šventu melu“. Ar tik ne ji, nesuvokta tiesa? Ir va vėl  iš neparašytos knygos parskaitau kaip iš parašytos.

Skaudėki Aš,
kai į tave parodo vieną.
Neleisk, mintie,  turėti šitiek nežinios –
į Dievą irgi rodo taip –
jis vienas ir kitų nėra.
O aš regiu,
kad ir erdvė viena,
kurios didybę mokausi pažint per DAUG –,
per begalinę  įvairovę kūrinių būties.
Žmogau, skaudėk,
lig šiolei nepažintas kaip erdvė,
kaip sankaupa materijos net su Dievu joje.
Taip, vėl bandau save suvokt iš naujo,
nes tas, kurį žinojau iki šiol
jau vėl ne Aš.
 
   –  Tačiau  pažinti  galima. Bent  man  tai  nesunkiai  pavyko. Tik nemanyk, kad sapnuoji.  Beje, Pranuci, ar matei saulę be spindulių. Žiūrėk.
  Pakėliau galvą. Rytas miglotas, o jo aukštumos rūkais dar tirštesnės.
  – Aš pirmą kartą tokią matau. Pradžioje pamaniau, kad mėnulis. Ne ką ir didesnis. Galima  manyti, kad per naktį paaugo...
 – Vidinis? Seniai  matėmės. Iš kur tu?
 – Iš visur, Pranuci., – pasakė neskubėdamas iškalbėti žodžių ir apsieidamas be pasisveikinimo.
  –  Sakau, seniai  nesimatėme, Vidini. Kas atsitiko?  Nepyk, bet jau nelaukiau. Maniau, kad neverta, kai pelenus pusto vėjai. Dar vis tikėjausi, kad neparašytos knygos pakvies tave į talką,  bet...  Na, būk  drūtas, žmogau. Ir negirdėk, užmiršk, ką čia kalbu. Tokia jau diena, kad ir jos ryto saulė  be  spindulių.
  – O parašyta irgi tartum taikant į tą patį taikinį. – atsiliepė Vidinis, bet ne dėl parašyto esmės, o dėl to, kad jis, aukštesnių intuicijų pamalonintas, išgirsta manyje dalykus netgi anksčiau, negu jie sugula į raštus. Bent tuos, kuriuose kažkaip tariu jo vardą. Kad ir pa...  pa... pa... pamąstymuose.
  – Vidinis, kad tave  kur!  Tfu!, tfu! Tfu! – paspjaudžiau, kad tik nesumanytų dingti. – Nagi, seni, priimk į glėbį, - džiaugsmingai  pašokau putodamas burnoje kaip alus bokale. Renkamės, renkamės, kad ir nekrutnūs, betgi o -čia -čia, o -pa -pa renkamės...

Ir ši diena tokia
kad ir šešėliai vaikščioja
lyg paslaugos tikėtųsi,
lyg  išskirtinės sau aukos.
Žodžiu, ne gėlės jie,
arčiau širdies į glėbį siunčiamos,
tačiau žinau –
ir šitą kartą išgyvensiu iki kito;
visus  numirėlius gyvus sapnuoju.
Sakykite, kas dar galėtų būti prasmingiau?
(Iš „Savęsp montažų“ – 5)