Paliuosuoji šakinis, baltu smėliu pražilęs arime, –
Tuoj užklos senatis dėl tos laimės, kad buvom kartu.
Dar gyvi gemalai pašarams paaukoti nurimo.
Kas dabar besupras pakvietimą vagų atverstų?
Nenormuotas lietus? Grumstas gėrė, kol virto į košę,
Kol nusiurbęs batus, basą žmogų paleido namo.
Pariby atbudėję žilvičiai seniokiškai švokščia.
Kam tave dovanot – ne parduoti – nėra tos sumos.
Kelio randas užgis. Pastatai liks it elgetos delnas.
Aš maniau... Ar girdi, kaip iš lūkesčių juokias dievai?
Atliuosuoji šaknis iš po juodžemio sluoksnio iškeltas,
Nes taip pat, kaip ir aš, apie bergždesį moji baltai.
Ne, nėra tų naivių, kurie prakaitą lietų už plutą – 
Neregėtuos kraštuos pieno upės, pyrago krantai.
Tai kodėl, pasakyk, graudulingu šypsniu plyšta lūpos,
Kai gimtąsias vietas net su smėlio graimu pamatai?