Artėjunt tinai, iš kur negrįšma...

Santrauka:
Vėlinių švintes pastinkunt, perskaičius knygų „Neišvengiama akistata“
Kaip ažerą undenys
Bangų pa bangąs rita,
Taip ištisai, be perstoja
Viena minute skuba paskui kitų.

Tą, ką mes buvam vakar,
Ką mes esma šindej,
Rytoj jau nebebūsma.
Dūšiai išajus iš kūną, – supūsma.

Visur, kur yra gyvybę,
Tinai bus ir mirtis.
Tokia yra Dievą valia,
Tokia skirta gyvai gamtai dalia...

Gyvybe neturi „perpetum mobile“.
Ale del tą pasaulis nežus.
Mirtis – dūšeląs išajimas un kitų pasaulį,
Kur gal anas be rūpesčių, be sapulių bus.

E dūšia – Viešpates vaikas,
Neprapuls nebūty.
Tu gi Dieve, jas liepsnų
Pats savu noru inpūti...

Mirsma visi, nars mirte niekas nenori,
Ale pastikim jų pasruošį, be baimes, oriai!
herbera

2017-10-20 20:34:52

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Moderatorius (-ė): Ažeras

Sukurta: 2017-10-28 21:00:34

Taksai preššvintinis pamyslyjimas. Teip Vėlines jau arti.