Į vėlų rudenį

Dar iš vakaro degė klevai,
Kai ryte nubudau, jie jau smilko.
krito žemėn pilki pelenai,
Rūko apdaru žemė jau vilkos.
Išsilakstė spalvotas ruduo
Po laukus, po miškus ir po klonius,
Išdalino auksinius kerus
Ir po mažą žingsnelį vis ėjo į tolį.
Vakarai prisipildė tamsa,
Ilgą naktį ruduo jau žadėjo
Ir reikėjo prie šono kažko,
Kas į tamsą šviesos žiburėlį
Įlieti galėjo. Tavo rankų šiltų ir akių,
Tavo žodžių tamsoj pasiklydusių.
Ir norėjosi rast tarp nakties žiburių
Savą žvaigždę prie lango pražydusią.
Audronaša

2017-10-20 09:56:37

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Vasara7

Sukurta: 2017-10-20 20:36:38

labai gražios eilės, puikus rudens paveikslas.

Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas

Sukurta: 2017-10-20 14:09:49

Į tokia rudens permainą kartais būna panaši ir žmogaus permaina.

Vartotojas (-a): Rena

Sukurta: 2017-10-20 12:01:23

Gražus spalvoto ir smilkstančio rudens atspindys eilėse...