Eilėraščio mintis vingiuota dėl raiškos priemonių nevienarūšiškumo, bet ją siejant su rašymu... o rašymą laikant ir gyvenimo raštais... vaizdas pilnas. Toks per aspera ad astra... Kodėl?
Pirmiausia pragarai: nugimzdimas į sampratos gelmes ir mirusių prasmių kapstymas.
Paskui ir postūmis (noras išsiveržti), o keliamoji dausų galia gerai padeda prasiveržti komedijai (tas kiek ironiška ir kartu su aliuzija į Dantės žvalgytus pragaro, skaistyklos, rojaus ratus).
 
Aštriabriaunė poezija kyla iš pragarų, pereina žemės kelius ir visokius klystkelius, gerai, – tačiau kodėl gydo tik Tautinio Sodo ambrozija? Na nebent tai Jungtinė Dausų Tautinė Bendrija.

Linija žemė–dangus išvesta. Briaunos (išgyvenimai) pereina į apvalumus (obuoliai, branduoliai, pažinimo nugludinti kampai).
Tačiau liko abejonių: kaip minėta pradžioj, pragarai ir dangūs (raštai eina per juos ) turi platesnių, gal ir simbolinių prasmių, tuo tarpu Vorutos vynas (kad ir supoetintas senas gyvybės syvas) viską susiaurina iki paprastesnio, vietinio (nacionalinio) lygmens. Na bet ką. Jei startas ir finišas savoj žemėj.
Siekimas, ropštimasis, liudijimas. Auksinis epizodas trumpalaikis, obuolių rinkimas kartosis.

Įdomios mintys.

manau, jau laikas  rinkti obuolius...įdomiai pamintijote

Net širdyje šilčiau pasidarė, kai perskaičiau, kad ... dangiškasis Perkūnijos Žaizdras uždega smilkstančias aistras ir glosto randus...