Obelis spalio vėjuose

Santrauka:
Iš vaikystės sodo
Spalio vėjai, spalio vėjai
Maišo dangų pasiklydę...
Ko manęs paklaust norėjai,
Sapnuose palikęs brydę

Tokią skaudžią, tokią gilią,
Kaip balti vaikystės sodai
Užkapoti, bet nemirę!?
Tu juose šventai atrodai,

Mano Tėve. Sunerimę
Vyturiai į dangų nyra...
Ir baltai skambėti ima
Obelis, pavirtus lyra,

Spalio vėjai, spalio vėjai
Maišo dangų pasiklydę...
giedrex26

2017-10-19 10:39:21

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Rena

Sukurta: 2017-10-20 12:11:09

Man priminė spalyje raudonuojanti gimtinės sodą, o ypač saulėtomis dienomis. Būdavo nuostabu, savaitgaliais parvykus, talkinti tėvukui... Puikios eilės.
 

Vartotojas (-a): Vasara7

Sukurta: 2017-10-19 20:42:40

kokios gražios mintys, dainingos eilės...puikiai

Vartotojas (-a): baltoji varnelė

Sukurta: 2017-10-19 15:59:31

Labai gražiai prisiminėte tėvo sodą, kad ir iškapotą, vis grįžtantį
į sapnus.

Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas

Sukurta: 2017-10-19 12:34:23

Labai mielos eilės.

Vartotojas (-a): Audronaša

Sukurta: 2017-10-19 11:05:49

Ir baltai skambėti iima obelis pavirtus lyra, taip švelniai lyg vėjo dvelksmas.