Nejau tas pats, kasdien jog plyšta dangūs
Ir lyja, lyja, lyja, lyja, lyja?
Į purvo košę kojos einant smenga
Be jokio pėdsako, nes tuoj takai užgyja.
Nejau tas pats, ar buvom, ar dar esame?
Ar besikeisime, kai kremzlės sukaulėjo?
Už vieną giesmę dar viena – liūdnesnė,
Be darbo liko visos pribuvėjos.
Nejau tas pats, kad jos dabar raudotojos –
Mazgoja, supa baltą kūno tošį.
Sapnuoja sodas raudonšonius obuolius,
Vakaris vėjas iš auksinių lošia.
Nejau tas pats, ar tu ryte prabusi?
Tiek pavargai, jog sapno nekrataisi.
Į veidą tiesiai šalto vėjo gūsis.
Ruduo patižęs. Kaip dabar išeisi?
Nejau tas pats, ar laisvė, ar nelaisvė?
Juk viskas laikina ir plonos kūno ribos.
Liūdnų giesmių be reikalo klausaisi – 
Kol kas apgieda ne tave, bet kitą.
Nejau tas pats? Manai, jog repetuoja,
Kaip tu gulėsi – numazgota tošis.
Dangus už miško raustelėjo droviai.
Ko tu norėtum? Lapais apsikloti.