Liūdesys vaikšto nuogas

Koks vėjuotas šniokštimas nekarpant aistros į žodžius,
Iš esybės tik purtant netramdomą stichišką jėgą.
Dovana debesynų dosni – nesuspėja vanduo gertis, džiūt,
Kai nauja – dar tirštesnė – atbėga, atbėga, atbėga.
Lankstos medžiai ir plyšta, pažyra margi skiautiniai.
Ieškai rūbų šiltų? Ar padės? Liūdesys vaikšto nuogas.
Apsimesiu užmiršus tai, ką priesaikoj man pasakei –
Juk raukaisi lyg būčiau nesaldinta putino uoga.
Spalis. Rykšta jausmai ir į prieblandas brenda mintis.
Mes abudu pavydim aistros nenurimstančiam vėjui.
O žinai, gal gerai, kad neturime ką besakyt – 
Kas svarbiausia aš tau nei rėkiau, nei kuždėjau,
Kai vienatvę šalia tarsi kryžių nešiau.
Kas tikėtų, jog peršti glėbys nuolat tuščias?
Tai už liūdesį saplio daug kartų liūdniau – 
Mus kaip skiautinius vėjas atardė, išskyrė, nupustė., 
Nijolena

2017-10-06 07:02:51

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas

Sukurta: 2017-10-06 16:55:31

Kažkoks mažorinis liūdesys. 

Vartotojas (-a): atkaklioji

Sukurta: 2017-10-06 15:02:08

Kaip tas karalius iš pasakos...

Vartotojas (-a): Audronaša

Sukurta: 2017-10-06 11:14:09

Graži liūdesio idilė.

Vartotojas (-a): baltoji varnelė

Sukurta: 2017-10-06 09:47:30

Sušalęs, nuogas liūdesys priglaustas.