Žvilgsniu pamatavau berželių viršūnes:
Išaugo, išbujojo – laikas upeliu teka –
Linguoja pavėjui, greit lapą kokį mes,
Tik šakos likusiems lapeliams sapną seka.
 
Suspės papasakot, ar vėjas nuskraidins?
Žemelė juos priglaus, bet sapno to nežino,
Ji savo pirštais glostys juos, ramins –
Baigta lapų kelionė... bet džiaugsmą jie pažino.
 
Žvilgsniu paglosčiau beržus, jų šakas,
Dar tebekabančius lapus... gal lig rytojaus,
Ruduo... šalna atbėgs ir juos nukąs –
Geltonas auksas atsiguls po mūsų kojom.