Vakaras – daugiau jau nieko,
šypsos liūdesiu ruduo,
lapai krinta aukso sniegu,
balose tartum alus – vanduo.

Rudas sapnas medžių miego,
vėjas – lapų krintančių piemuo,
gano, kol nuogi palieka –
gedi jų danguj mėnuo.

Į rudens akis žiūrėjau –
gilios jos it šulinys,
gervės skrido – nulydėjau,
skrido mano ilgesys,

kol lapus į delnus sėjo,
vis maniau – laiškanešys.