Suknelė, be abejonės, gėlėta buvo ir iš lengvo, medvilninio, kaip tos gražuolės prisilietimas, audinio.:)

Labai mielos ir originalios eilės.
Net rudens sulaukėte, kol supratote, kad ji paprasčiausiai kėlė savo vertę. Kitu atveju būtų pasakiusi: "Gražus, Martynai, dangus, bet ne dėl tavęs". 

Turinyje tikrai drama. Formatas visgi eilėraščio.
Ir tada – viskas metafora... Ne per seniausiai apžvelgtos vyšnių reikšmės čia tinka irgi. O kita – priklauso turbūt nuo to, ligi kur užlipsi.
Nes arčiausiai žemės esanti  atšaka – (dueto santykis nori–negausi) – tik pirma pakopa.
 
Maža ko ten norėjosi.
Vėjas nebūtinai turi pūsti sijoną – o kodėl, pavyzdžiui, ne svajonę? Taip subtiliai, lyg iš netyčių, pripildyti tą trapų saldų būvį iki parašiuto...
O gal mergaitė marga suknele – tik baidyklė medyje? Mįslingi šnabždesiai ir visa kita – naivuolio įsivaizdavimai (jei žemiškiau, tegul bus aistrų sublimacija), fantazijų slėgis baidyklei suteikia nežemiškų bruožų, ilgesio svajos skrieja aukštai...
 
Taigi, nuplasnojo vasara, suknelė, panelė, kitaip sakant, patirtis kaip kauliuką kandus.
Bet visumos pavadinimas rodo dramatišką brendimo kelią: aistrų (ar santykio) transformaciją, be to, tam tikras gyvenimiškas pamokas, kad reikia ne tikėtis seilę varvinant, o veikti...
---
Apgailestauju, kad nepataikiau į asmeninių replikų koloritą, bet mano tyra ir poetiškai nusiteikusi siela norėjo pasisakyti apie kūrinio idėją, kiek ją supratau. A, rudeniop (velniop).
 

Rudeniop ir dar šį bei tą daugiau įmanoma suprasti :D

...sirps dar tos vyšnios...svarbu  suprasti ko nori ...smagu skaityti...

Per anksti padėjote tašką, juk neliko konkurentų varnėnų, o
su vėju atrodo sutariate neblogai.

Ne vyšnių jūs ir norėjot ir ne naivuolis ęsat, įdomiai sumėtėt pėdas.