Vėl rašau, nerašyti nemoku –
tegu degina laužas lapus,
kaip naktinis drugys aš tešoku,
padalindamas naktį perpus.
Vienoje – mėnuo, žvaigždės sunokę
krinta žemėn ir padega mus,
kitoje – tiesa banaloka,
pilkos dulkės ir mažas žmogus.
Pilkas dulkes nupūstum su vėju,
ir neliktų jokios paslapties,
kaip žmogus per žemę nuėjo
rinkti kibirkštis aukso žvaigždės.
Kaip dangaus jam šioj žemėj reikėjo,
kaip reikėjo, reikėjo vilties.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2017-09-22 08:53:43
Mokat rašyti. Ir net puikiai. Daugeliui pasimokyti reikėtų.
Vartotojas (-a): Audronaša
Sukurta: 2017-09-21 10:26:34
Kaip dangaus jam šioj žemėj reikėjo, kaip reikėjo,reikėjo vilties.
Moderatorius (-ė): KitaJūra
Sukurta: 2017-09-21 07:28:42
AČIŪ...degdami sušildome vieni kitus...
Vartotojas (-a): poeta
Sukurta: 2017-09-20 21:10:11
Tegul nors ir vienu mažu geru žodeliu suteikime vieni kitiems vilties, puikios eilės
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2017-09-20 20:26:43
tiesiog puikus sonetas