Dažniau juosta dangiškos burės
Ir saulėlydžiai vis artyn.
Bet ne tie, kurie ugnį kuria,
Tad ugnies tu patsai meldi.
Naktimis bandai plėnis pūsti,
Tačiau tai – tik vilties kerai,
Nes už lango – vien vėjų spūstys
Ir stikle lašus nuvalai.
Vėsta pirštuose pajautimas –
Buvo vasara. Buvo gal...
Todėl pievoj minčių parimęs
Dar norėtum grįžti atgal.
Į tą pačią, galbūt į kitą –
Koks vainikas gėlių painus!
Vėl lašai ant stiklo nukrito,
Vėl valai nelyg likimus.
Juk tu juos kadais ir sukūrei –
Kam per lietų ugnies meldi?
Nori vasaros? Verias durys –
Vartai rudeniui atkelti...
.......................................................
Tarp žalios–rudos pasimetęs –
Net rugsėjis tau per lepus...
Tavo vienišas kiemo medis
Pirmas meta žemėn lapus.
2017 m. rugsėjo 12 d.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2017-09-21 10:41:46
Puikūs žodžiai, tegu laurų vainikas - autoriui... Dėkui.
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2017-09-20 18:27:39
Labas mielas, vaizdingas, lengvai plaukiantis eilėraštis.
Vartotojas (-a): Juodojibagyra
Sukurta: 2017-09-20 15:50:12
Pagarba autoriui. Brandu.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2017-09-20 10:48:59
kokia graži pabaiga...ji visada būna puiki , apibendrinanti jūsų eilių esmę...šaunu
Vartotojas (-a): aurimodalia
Sukurta: 2017-09-20 10:15:17
TOBULA !
Vartotojas (-a): Audronaša
Sukurta: 2017-09-20 10:11:31
Vėsta pirštuose pajautimas-buvo vasara. Buvo gal...
tarp žalios-rudos pasimetęs...
Panašus jausmas ir man.
Moderatorius (-ė): KitaJūra
Sukurta: 2017-09-20 07:28:09
Jūsų pajautimas - artimas manajam... AČIŪ, LIETAU