Blaškosi medžiai jauni, sudiržę –
Vingiuoja krašto keliai – dingo takai,
Žodžiai išlieka širdies žaizdas gydę –   
Praeitis – pušies sukietėję sakai.        

Sudėtinga gyvenimo samprata –
Ne visi medžiai atlaiko audras –
Žmogaus būties, audros blaškytos,
Vidinio pasaulio niekas nesupras...

Todėl kilni siela klajoja vieniša –   
Laikas sustos – žemė priglaus –
Ji tegali atsidėkot tokia grąža,
Nebylų atodūsį jai dovanodama...
........................................
Žemė, žmogus, medžiai, vėjas
Susipynę stangriomis šakomis –
Laikas, gyvenimas palydovais skrieja,
Tolimi žvaigždynai guodžia giedroje...
 
2011–2017 m.