Nepažinę

užaugusios pavėsyje lietaus
pro mėnesieną švyti baltos rožės
išbrisk iš rūko tyliai
neužgauk
paglostyk lūpom trapų laiko grožį
nakties delnais nuslydusi alsa
nulaupo praradimo skaudų žvyną
šalnos kristalais žėrinčia vėsa
nors artimi —
viens kito nepažinę
išglostome blakstienomis naktis
kampučiais lūpų piešiam burtų ratą
krašteliuos vyzdžių prietemų drugys
šalta srove gležnus pečius nukrato                                                                               
rudens geltono laiko atspindy
lyg mano būtį kažkas budriai saugo
kai sielon gręžia
aš esu rami
atrodo ne nykstu
o kūnu augu 
Užuovėja

2017-09-12 15:14:17

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Juodojibagyra

Sukurta: 2017-09-20 18:35:49

Koks lyrikos perliukas. Mmmm... tai skaniau už šiųmetinį medų. 

Vartotojas (-a): eglute7

Sukurta: 2017-09-13 21:57:10

Labai šaunios eilės, labai...  :)

Vartotojas (-a): kaip lietus

Sukurta: 2017-09-13 12:38:29

Klasiškai...

Vartotojas (-a): Audronaša

Sukurta: 2017-09-13 11:00:52

Gražūs žodžiai ir plaukia upeliu.

Vartotojas (-a): Saulėlydis

Sukurta: 2017-09-13 08:32:00

Kiekviena eilutė – grožis :)

Vartotojas (-a): Vasara7

Sukurta: 2017-09-12 15:41:58

švelni ir subtili lyrika