Rožė

Lijo išlijo liūdesį lietūs,
Debesys tolyn pasitraukė,
Saulė dangum ridinėjas,
Lyg mamos saldus pyragas,
Kurį vaikystėj valgėm.
Raudoną rožę, mamos darželio grožio
Į vazą aš įmerksiu, priglus prie veido
Rožė raudona, aviečių kvapo skonio,
Aš apsiverksiu. Aš dar maža mergaitė,
Nors jau suaugus, širdis lyg drugelis plazda.
Tokia ir liksiu, kai bus sunku, mintimis lėksiu
Valgyt pyrago, kurį vaikystėj valgėm.
Dar labiau širdį gelia, dar labiau skauda,
Nes jau nuvytę rožės. Tas rožių kvapas
Taip širdį veria, visas rožynas atgyja vėlei,
Jų dygliai duria, nors neskinu rožių.
Kraujo lašeliai per širdį srūva
Aviečių kvapo skonio. Raudoni lašai laša,
Srūva per širdis mamos ir mano
Ir susilieja į vieną didelį lašą...
Audronaša

2017-09-11 10:21:17

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Janus

Sukurta: 2017-09-11 18:29:58

Debesys traukiasi,
Skraidinu dar mintį
Ir liūdesį gražų
Jiems iš paskos.

Vartotojas (-a): bitėžolė

Sukurta: 2017-09-11 14:51:32

Įdomus pasakojimas, nors rožės ir kraujo - paralelė nėra nauja, atėjusi iš klasikos...