Per drugio bučinį...

 
Tu nebuvai šalia.
Tu tik buvai
Plunksnelė lingės sklendžianti pavėjui,
Kada lingavo saulėje klevai,
O tarplapiuos ir vėl diena mirgėjo
Nerimastinga, besijuokianti, naivi –
Tarytum gėlių lūpom atsivėrė
Ir man regėjosi, kad visa tai –
Tavy...
 
Išties drugys tuomet bučiavo svėrę.
Žydėjo daug,
Be galo daug gėlių
Ir netgi liepžiedžiai purslais išsprogo –
Aš nenorėjau jų matyti...
 
Negaliu,
Šiandieną jau girdėti monologo,
Kurį kuždėjo man mana širdis –
Ji vasarą
Ir dar tave sukūrė...
.....................................................................
 
Nors nebuvai šalia –
Mes likom praeity,
Nes buvom taip arti –
Per vieną bučinį,
Per vieną vasarą,
Ir vieno tik gyvenimo dar nenutrauktą siūlą...
 
2017 m. rugsėjo 5 d.
 
kaip lietus

2017-09-10 00:08:29

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): poeta

Sukurta: 2017-09-10 22:36:24

Kai taip jausmingai rašo vyras, tai džiaugiasi nors ir svetima širdis

Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas

Sukurta: 2017-09-10 20:20:32

Vaizdingos eilės. Graži jausmų ir minčių raiška.

Vartotojas (-a): aurimodalia

Sukurta: 2017-09-10 09:51:12

Vystančiai {

Vartotojas (-a): KitaJūra

Sukurta: 2017-09-10 08:30:58

Vidinis monologas - poeto nuolatinė būsena, kviečianti dialogui...